„Rojų pasiekia tik tie, kurie nemeta savų“ – išmintinga pasakėčia apie tai, kaip patekti į rojų

Ilgu, apleistu, varginančiu keliu ėjo žmogus su šuniu. Ėjo jis sau, ėjo, pavargo, šuo irgi pavargo.
Staiga prieš juos – oazė!

Gražūs vartai, už tvoros – muzika, gėlės, upelio čiurlenimas, žodžiu, poilsis.

– Kas čia? – paklausė keliauninkas pas vartininką.

– Tai rojus, tu jau numirei, ir dabar gali įeiti ir pailsėti kaip reikiant.

– O ten yra vandens?

– Kiek tik nori: švarūs fontanai, vėsūs baseinai…

– O pavalgyti duos?

– Ko tik panorėsi.

– Bet su manimi šuo.

– Apgailestauju, sere, bet su šunimis negalima. Jį teks palikti čia.

Ir keliauninkas praėjo pro šalį. Po kurio laiko kelias atvedė jį į fermą. Prie vartų vėlgi sėdėjo vartininkas.

– Aš noriu gerti, – paprašė keliauninkas.

– Užeik, kieme yra šulinys.

– O mano šuo?

– Prie šulinio pamatysi girdyklą.

– O pavalgyti?

– Galiu pavaišinti tave vakariene.

– O šuniui?

– Atsiras kaulelis.

– O kas čia per vieta?

– Tai rojus.

– Kaip tai? Vartininkas prie dvaro netoliese pasakė man, kad rojus-ten.

– Meluoja jis viską. Ten pragaras.

– Kaip gi jūs čia, rojuje, tai pakenčiate?

– Tai mums labai naudinga. Iki rojaus ateina tik tie, kurie nepalieka savo draugų.

Leave a Reply