Vyras įkalbinėja parduoti butą, kurį paveldėjau iš senelio, ir aš sutikčiau su jo pasiūlymu, jei ne vienas BET…
Po senelio mirties paveldėjau jo seną butą. Tai buvo įprastas vieno kambario butas miesto centre, bet man jis turėjo ypatingą vertę. Prisimenu, kaip vaikystėje čia praleisdavau vasaros atostogas, kaip senelis mokė mane meistrauti ir pasakodavo savo istorijas.
Jis mėgo sakyti: „Šie namai – tai mūsų šeima“. Ir nors butas jau seniai reikalavo remonto, vis tiek jaučiausi čia kaip namuose.
Mano vyras Dainius jau seniai užsiminė, kad šį butą reikėtų parduoti. „Galėtume nusipirkti ką nors didesnio arba pastatyti savo namą“, – sakydavo jis. Iš pradžių į tai nesureikšminau, bet laikui bėgant jis vis dažniau grįždavo prie šios temos.
„Ten viskas sena, reikės investuoti į remontą, o ir komunaliniai mokesčiai nemaži“, – įtikinėjo mane Dainius, pridurdamas, kad tai būtų puikus pradinės investicijos kapitalas mūsų ateičiai.
Supratau, kad pasiūlymas nebuvo be logikos. Turėti papildomų pinigų šeimai būtų neblogai, juolab kad planavome vaikus ir norėjome daugiau erdvės. Tačiau buvo vienas „BET“, kuris mane sustabdydavo kiekvieną kartą, kai rimtai apsvarstydavau jo idėją.
Šis butas buvo ne tik turtas, bet ir dalelė mūsų šeimos istorijos. Jis saugojo prisiminimus, vaikų juoką, senelio balsą, jo išmintingus žodžius ir mėgstamo naminio pyrago kvapą.
Vieną dieną pakviečiau Dainių į senelio butą. Mes sėdėjome ant seno sofos, kuri dar stovėjo nuo tų laikų, kai buvau maža. „Jauti, kaip čia ypatingai kvepia?“ – paklausiau, žiūrėdama jam į akis.
Jis tik gūžtelėjo pečiais. „Tai mano vaikystės kvapas“, – tęsiau. Papasakojau jam, kaip senelis mokė mane žvejoti, kaip žaisdavome šachmatais iki vėlyvo vakaro ir kaip jis visada rasdavo laiko išklausyti mano vaikystės rūpesčių.
Dainius klausėsi atidžiai, bet mačiau jo žvilgsnyje, kad šios istorijos nekeičia jo nuomonės. Jam tai buvo tiesiog senas butas su daugybe problemų.
Praėjo dar kelios savaitės pokalbių ir ginčų šia tema. Kartą, grįždama iš darbo, įėjau į butą, ilgai apžiūrinėjau įvairius daiktus ir netyčia radau stalčiuje seną senelio užrašą. „Tegul šie namai visada bus tavo prieglobstis, kai tau to reikės“, – rašė jis. Tada supratau, kad parduoti buto, nepaisant visko, negalėsiu.
Grįžau namo ir tvirtai pasakiau Dainiui: „Butas lieka. Mes rasime kitą būdą mūsų ateičiai.“ Jis pažvelgė į mane nusivylęs, bet aš žinojau, kad priėmiau teisingą sprendimą.
Galbūt, logiškai vertinant, tai nebuvo geriausias pasirinkimas, bet širdžiai tai buvo vienintelis galimas sprendimas. Senelio butas man liko ne tik sienos, bet ir nepalenkiamos šeimos istorijos simbolis.