Anūkai – tai ne mano vaikai. Ar aš neteisi?
Aš visada rūpinausi savo sūnumi. Stengiausi, kad jis būtų laimingas, bet, matyt, persistengiau. Praėjusiais metais jis su marčia persikėlė į mano butą, nes nesusitvarkė su nuomos mokesčiais.
Nuo to laiko mano gyvenimas virto pragaru. Po darbo nenoriu grįžti namo, todėl iki vėlumos vaikštau parke. Dėl neišauklėtų anūkų namuose visada triukšmas.
Neskubėkite manęs smerkti – aš labai myliu savo anūkus. Šiemet vyresniajam berniukui sukako 7 metai, o anūkėlei – 5. Tačiau anūkai – tai ne mano vaikai. Aš neprivalau užsiimti jų auklėjimu, linksminti ir kęsti nuolatinius jų išdaigas.
Dėl jų neturiu galimybės pailsėti savo pačios bute. O man jau beveik 60 metų, todėl noriu ramybės ir tylos.
Jei ne darbas, išvis būčiau išprotėjusi. Ir viskas būtų nieko, bet neseniai marti pasakė:
– Gal nenorėtumėte išeiti iš darbo ir prižiūrėti anūkus?
– Ne, iki pensijos dar keli metai. Iš ko gyventi?
– Na, kažką sugalvosime. Man jau atsibodo nuolat prašytis iš darbo, kad nuvežčiau juos į būrelius. Tikiuosi jūsų pagalbos.
– Atsiprašau, bet apie darbo atsisakymą negali būti nė kalbos.
– Mama, tu elgiesi kaip savanaudė! Tai juk tavo anūkai! – pasipiktino sūnus.
Ir tuo metu mano kantrybė baigėsi. Nusprendžiau pagaliau sudėlioti visus taškus ant „i“ ir susigrąžinti savo asmeninę erdvę. Juos visus surinkau ir pasakiau:
– Turite dvi savaites susirasti kitą butą. Vaikus galite atvežti pas mane savaitgaliais kartą per mėnesį. O su likusiomis tėvystės pareigomis susitvarkykite patys. Aš jūsų nepriversdavau gimdyti!
– Mama, čia toks tavo humoras?
– Ne, sūnau, atėjo laikas suaugti. Jokių pasiteisinimų būti negali. Aš jums padėsiu tik ypatingais atvejais, o šiaip į mane nesitikėkite. Dėl mano gerumo jau įsėdote ant galvos!
– Koks košmaras! Tu nieko nemyli, tik save!
Po kelių dienų jie susikrovė daiktus ir išvyko. Sūnus su manimi net nekalba ir neleidžia telefonu bendrauti su anūkais. Aš nesijaučiu kalta, todėl nesisielojau. Užtat atsirado laiko sau.
Žinoma, baisu, kad nepavyks atkurti santykių su artimaisiais, bet jei jie priėmė tokį sprendimą, teks su tuo susitaikyti. O gal vis dėlto perlenkiau lazdą?
