Kai į mūsų namus atvyko mano 17-metė dukterėčia, aš nė neįsivaizdavau, kad ji sukels tokį mano vyro susidomėjimą

Mano vyrui — keturiasdešimt metų, man — trisdešimt penkeri, vaikų neturime. Kartą mano pusseserė paprašė, kad jos dukra kurį laiką pagyventų pas mus. Negalėjau atsisakyti.

Dukterėčia mums nebuvo svetimas žmogus — vaikystėje ji dažnai lankydavosi pas mus, net kartu vykome prie jūros. Tada ji buvo dar maža mergaitė, bet laikas bėga, ir štai prieš mane jau stovi suaugusi mergina — jau beveik nuotaka.

Važiavome pasitikti dukterėčios į stotį. Kai ją pamačiau — mielą, tvarkingą, šiek tiek drovią, su gražia figūra — pajutau šilumą ir džiaugsmą. Bet pažvelgusi į vyrą — neatpažinau jo.

Jis tarsi pasikeitė tiesiai prieš mano akis. Nors buvome susitarę grįžti namo po stoties ir kitą dieną surengti ekskursiją po miestą, jo planai staiga pasikeitė. Jis primygtinai reikalavo iš karto eiti pasivaikščioti.

Taip prasidėjo jų keista draugystė. Vyras ir dukterėčia labai greitai rado bendrą kalbą: pokalbiai, ginčai, diskusijos, o ir dėmesio vienas kitam buvo per daug. Gal tai ir nieko keisto, juk mano vyras — filologijos dėstytojas universitete, jis visada mėgo sudėtingas temas.

Bet pamažu jie pradėjo kartu vaikščioti po miestą, lankytis kavinėse — kartais be manęs. Ir štai tada pirmą kartą pajutau nerimą. Atrodė, kad vyras į dukterėčią žiūri kitaip, ne taip, kaip į giminaitę. Ir tai mane ėmė neraminti.

Kartą grįžusi iš darbo radau juos mūsų lovoje. Jie gulėjo kartu, po viena antklode, ir garsiai juokėsi iš kažkokios komedijos. Buvau priblokšta. Pasistengiau neparodyti to, ką jaučiau, nors viduje viskas virė.

Paruošiau vakarienę ir apsimečiau, kad nieko neįvyko. Bet šis vaizdas man nedavė ramybės. Galbūt man viskas pasirodė? Gal vyras į ją žiūri kaip į vaiką, o aš pati save apsigaudinėju? Bet juk neįmanoma nepastebėti, kaip su jos atsiradimu jo akys tiesiog pradėjo degti.

Ir štai aš stovių prieš pasirinkimą: išsiųsti dukterėčią, kol nevėlu, ar tylėti toliau, apsimetant, kad viskas gerai? Giliai širdyje suprantu, kad jei paliksiu viską taip, kaip yra, tai baigsis blogai.

Bent jau man. Nes kokie čia gali būti „giminystės“ santykiai tarp suaugusio vyro ir 17-metės merginos? Jie kartu vaikšto po kavines, guli vienoje lovoje, o aš turėčiau užmerkti į tai akis?

Tikriausiai geriau išsiųsti dukterėčią kuo greičiau, kol dar galima viską sustabdyti. Juk kas bus, jei vyras nesusitvarkys su užplūdusiais jausmais ir hormonais? Kas žino, kur visa tai nuves…