Marti su savo tėvais nebendrauja, vengia mūsų, o ir sūnui neleidžia su mumis bendrauti

Sūnus susirado žmoną, kuri, man rodos, visai nelabai supranta, kas yra šeima. Juk pati tokios neturėjo, kaip man atrodo. Dabar visomis jėgomis stengiasi nutraukti mūsų bendravimą su juo. Bandyti jai ką nors paaiškinti beprasmiška, net ir nesistengiu. Gaila sūnaus ir anūko. Tokie marčios kaprizai juos prie skyrybų prives.

Su vyru abu kilę iš didelių ir stiprių šeimų: mamos, tėčiai, broliai, seserys, močiutės, seneliai – visi bendraudavo ir vieni kitiems buvo svarbiausia parama sunkiais laikais. Žinoma, dabar jau ne taip dažnai susitinkame, kai kurių net gyvų jau nebėra, bet vis tiek žinau, kad jei mano seseriai reikėtų pagalbos, aš viską padaryčiau, kad tik padėčiau. Ir ji elgtųsi taip pat. Tai išbandyta ne kartą.

Sūnų taip pat auklėjome, kad šeima yra pats švenčiausias dalykas žmogui – kad ir kaip pasisuktų jo gyvenimas, aš, tėvas ir sesuo visada būsime jo pusėje. Jis tai sugėrė, galima sakyti, su motinos pienu. Nesvarbu, kiek metų praeis, taip buvo ir bus visada.

Dukra ištekėjo, ir mes įgijome dar vieną sūnų jos vyro pavidalu. Taip pat su uošviais labai šiltai bendraujame, juk dabar jie irgi mūsų giminės. Jie paprasti žmonės, be išdidumo, todėl ir mes su visa širdimi pas juos, ir jie pas mus. Jau aštuoneri metai, kai dukra ištekėjusi, nė karto nesusipykome nei su uošviais, nei su žentu. Nors situacijų būta įvairių. Mes jiems padėjome, jie mums taip pat. Juk tai šeima.

Sūnus ilgai buvo vienišas. Kelis kartus atvesdavo merginas, su kuriomis susipažindavo, atrodė, kad jau ir iki vestuvių viskas eina, bet kažkas nesusiklostydavo. Nors merginos atrodė geros, kažkas vis nesusisiejo. Pradėjome jaudintis – jau ketvirtą dešimtį pasiekė, o vis dar vienas.

Sonios pasirodymą jo gyvenime priėmėme labai teigiamai. Sūnus tvirtai pareiškė, kad viskas, apsisprendė, vestuvės bus. Tiesa, su ja susipažinti ilgai nepavyko. Nuolat kas nors sugriūdavo ir atšaukdavo, tad pirmą kartą pamatėme sūnaus nuotaką netrukus prieš vestuves.

Sonja iš išvaizdos labai graži mergina. Ir ūgio, ir figūros sulaukusi, ir veidelis gražus. Tik elgėsi keistai. Sėdėjo įsitempusi, tarsi prarijo stulpą, dažniausiai tylėjo, tik akimis dairėsi. Tačiau viską nurašėme į tai, kad pirmą kartą mus mato. Įsikurs, sušils, manėme mes.

Buvo labai keista, kad nei tėtis, nei mama į dukters vestuves neatvyko. Žinau, kad jie seniai išsiskyrę, bet tai nėra priežastis ignoruoti tokį svarbų įvykį savo vaiko gyvenime. Sūnus paaiškino, kad ji su tėvais bendrauja labai retai. Su tėčiu tik per šventes, su mama kartą per mėnesį, kai kada net rečiau.

Na, kiekviena troba turi savo barškesius. Šios temos nekėliau, nes kam lįsti į žmogaus sielą. Tiesiog atžymėjau ir tiek.

Po vestuvių jaunieji persikėlė gyventi į sūnaus butą. Mes vaikams padėjome su pirmuoju įnašu už būstą, sūnus ir dukra seniai viską išmokėjo. Tad šios galvos skausmo jaunavedžiams nebuvo. Pradėjo jie gyventi savarankiškai.

Pirmus kelis mėnesius jaunų netrukdėme, tegul pripranta prie naujo statuso, susitvarko buitį, pripranta. Sūnus kartais paskambindavo, pasiteiraudavo apie reikalus, bet buvo matyti, kad visos mintys pas jį ten, namuose, šalia jaunos žmonos.

Po to buvo dukters gimtadienis. Šventėme tradiciškai pas mus sode. Rugpjūčio pabaiga, pas mus sode neapsakomas grožis. Buvome ir mes, ir dukra su vyru, ir uošviai. O sūnus atvyko vienas. Pasakė, kad Sonja blogai jaučiasi, ji neatvyko. Nieko rimto, bet tokia būsena, kad nesinori linksmintis už stalo. Na, būna.

Į iškylą rugsėjį marčia taip pat neatvyko, sūnus pasirodė vienas, po to buvo keletas susiėjimų, kuriuose jis vėl buvo vienišas. O paskui ir jis visai nustojo ateiti. Kiekvieną kartą vis kokią nors pasiteisinimą sugalvodavo, lyg ir įtikinamus, bet aš ką, nežinau, kada sūnus meluoja?

Nusprendžiau su juo pasikalbėti, kas vyksta. Man viskas labai nepatiko. Sūnus tarsi tolsta nuo šeimos. Ilgai jį klausinėjau, kol jis prisipažino – Sonja jam viską iš proto išveda.

Kai tik mes juos pakviečiame – ji randa priežastį nevykti. Jei jis eina vienas, tada isterijos ir ašaros, kad ji viena namuose sėdi, o jis pramogauja. Kviečia ją kitą kartą eiti kartu, o ji vėl neina.

– Žiūrėk, tau jau ir plaukai pražilo, o nuo mamytės sijono vis dar neprikibęs. Tave pakvietė – tu bėgi į tas jūsų amžinas sueigas. Sakė, geriau eitume į teatrą ar restoraną.

Sūnus bandė jai paaiškinti, kad jo šeimoje yra tradicijos, visi su visais bendrauja, taip priimta. Bet marčiai to nesuprasti. Ji pati su tėvais nebendrauja ir mano, kad sūnus taip pat neturėtų. Dabar jo šeima tik Sonja, kaip ji sako.

– Nežiūrėk į mane taip. Man pačiam tai nepatinka. Na, taip ją auklėjo. Tėvai išsiskyrę, tėtis išvažiavo, mama turi savo gyvenimą. Ji nepripratusi, kad yra šeima. Bandysiu aiškinti. Iš tiesų ji yra gera.

Gera, žinoma, bet būdą pasirinko netinkamą. Nors iš kur ten būtų tinkamas būdas esant tokiai situacijai. Patariau sūnui, kad vis dėlto kviestų marčią į mūsų susitikimus, gal ji sušils, gal supras, kas tai yra, kai yra mylinti šeima.

Po trijų mėnesių sūnus mus pradžiugino – greitai jis taps tėvu, Sonja laukiasi. Norėjome nuvažiuoti pasveikinti, bet sūnus mus atkalbėjo, sakydamas, kad ji nerimaus. Na, gerai, tegul ramiai išnešioja. Pasitenkinome žinute, kad visai jos neerzintume.

Visą nėštumą su sūnumi bendravome telefonu. Jis kelis kartus užsuko, ir tai tik valandai, o po to vėl pas žmoną, kitaip ji nerimaus. Kai Sonja pagimdė, mus vis dėlto pakvietė į išrašymą.

Matyt, Sonja nežinojo, kad sūnus mus pakvietė. Tokiu žvilgsniu jį apdovanojo. Na, mes pasveikinome, gėlių padovanojome, anūką pamatėme ir namo grįžome. Akivaizdu, kad mums ten ne vieta.

Po to niekaip negalėjome normaliai anūko pamatyti. Vis Sonja savo sutikimo neduodavo. Mes nenorėjome bereikalingai maitinančios mamos nervinti. Ji ir anksčiau visų vengė, o dabar iš viso neaišku, kas bus.

Pusmetį anūko gyvai nematėme. Sūnus užsuka, nuotraukas parodo ir vėl pas žmoną bei vaiką bėga. Keliuose kartus klausiau, kada gi mums anūką palaikyti leis, jis taip susierzinęs atsakė, kad supratau, šios temos geriau nekelti. Matyt, su Sonja jie dėl to ginčijasi.

Verkiau, nes norisi vaiką rankose palaikyti, įsižiūrėti į jį, vaikai juk taip greitai auga, o mums neleidžia. Lyg kokį blogį marčiai būtume padarę, ir ji už tai keršija.

Kai anūkui suėjo metai, Sonja nustojo maitinti vaiką krūtimi, ir sūnus pradėjo vežti anūką pas mus. Atvykdavo jis niūresnis už debesį, nes viskas per ginčus su marčia vykdavo. Ji pati vykti nenorėjo, o sūnus manė, kad turime teisę bendrauti su anūku, todėl ir vežė jį pas mus.

Kol užsiimdavome su anūku, sūnus nepaleisdavo telefono iš rankų, kuriame susirašinėjo su Sonja. Matyt, nieko gero ji jam nerašė.

Matau, kad dabar sūnų nuo išėjimo laiko tik vaikas. Jis dažniau lankosi pas mus su tėvu, ne taip jau skuba grįžti namo, o kai atvyksta su anūku, paprasčiausiai išjungia telefoną.

Bandžiau paskambinti marčiai, kažkaip rasti kompromisą, bet ji mane pertraukė pačioje pradžioje ir pasakė, kad jie su savo šeimos reikalais patys susitvarkys. Paskui paskambino sūnus, paprašė nebesikišti. Dabar ir nesikišu.

Tiesiog skaudu žiūrėti, kaip santuoka griūva dėl kažkokių Sonjos psichologinių traumų. Jie su sūnumi tokia graži pora, jų sūnelis toks nuostabus auga, juk iš pradžių jie gerai gyveno.

Būtų labai gaila, jei jie išsiskirtų, bet kaip jiems padėti, net neįsivaizduoju. Negalime tiesiog išbraukti sūnaus ir anūko iš savo gyvenimo, o ir jis pats taip negalės.