Po dukters gimimo iš mūsų laimingos šeimos neliko nė pėdsako

Kai sutikau savo būsimą vyrą, jis išgyveno sunkias skyrybas. Iš pradžių buvau tik jo draugas, palaikiau jį kaip galėdamas. Ir laikui bėgant supratome, kad tarp mūsų yra kažkas daugiau nei tik draugystė. Taip pradėjome gyventi kartu.

Su juo jaučiausi labai gerai. Atrodė, kad neturiu jam brangesnio už jį. Labai bijojau, kad visa tai gali baigtis. Mano mylimasis nenustojo manimi žavėtis, sakydamas, kad esu protinga, nuostabiai graži ir nuostabi namų šeimininkė.

Galvojau, kad likimas mus suvedė, kad esame lemti vienas kitam. O tai, kas vyko prieš mus, buvo tik patirtis. Tikėjausi, kad mes visada būsime kartu.

Tai tęsėsi penkerius metus. Tada gimė mūsų dukra. Ir viskas kardinaliai pasikeitė. Prasidėjo bemiegės naktys, buteliai, sauskelnės. Visa tai siaubingai įsiutino mano vyrą, nes jis nemiegojo, o ryte turėjo eiti į darbą. Aš savo ruožtu įsižeidžiau, kad jis man visai nepadėjo. Bet vis tiek buvo viltis, kad greitai viskas susitvarkys ir vėl būsime laimingi. Tačiau padėtis tik blogėjo.

Laikas bėgo, bet nepagerėjo. Kuo toliau, tuo darosi blogiau. Mano vyras atsisakė man padėti atlikti namų ruošos darbus ir su dukra. Sakė, kad darbe labai pavargęs, užsidirba, todėl namų ruoša ir vaikų priežiūra – mano pareiga.

Galbūt ir būčiau sutikusi, bet iki kūdikio gimimo taip pat dirbau, o namų gyvenimas taip pat buvo mano pareiga. Kad ir kaip stengiausi perteikti vyrui, kad man sunku viską padaryti pačiai, jis manęs negirdėjo. Dėl to prasidėjo priekaištai, kivirčai ir skandalai.

Mano vyras taip pat beveik neskiria laiko su dukra. Užtenka penkių minučių pažaisti su kūdikiu, tiek.

Nesuprantu, kodėl mano vyras atsisako man suteikti bet kokią pagalbą? Ar jis nemato, kad aš tiesiog negaliu pakęsti visko daryti pati? Kur dingo visi geri dalykai, nutikę prieš tai?

Dabar pasiekėme tiek, kad gyvename kaip svetimi tame pačiame bute. Mes net nesikalbame, kad vėl nekiltų bėdų. Kartais man atrodo, kad aš tiesiog nekenčiu savo vyro.