Senučiukė pastebėjo mažą mergaitę, verkiančią prie jos motinos kapo, ir, kai priėjo arčiau, labai nustebo, ką mergaitė šnabždėjo
Ramus rudens vakaras nudažė kapines švelniais auksiniais tonais. Senučiukė Marija, kaip visada, atėjo prie savo vyro kapo uždegti žvakutės ir ramiai pasikalbėti su juo. Šioje rutinoje ji rado paguodą ir ryšį su mylima praeitimi.
Eidama takeliu, Marija išgirdo tylų verkimą. Jos dėmesį patraukė maža figūrėlė, sėdinti prie vieno iš kapų. Tai buvo apie aštuonerių metų mergaitė, su ilgais šviesiais plaukais, supintais į kaseles. Ji sėdėjo apsikabinusi kelius ir tyliai verkė. Marija sulėtino žingsnį, nenorėdama išgąsdinti vaiko, ir nusprendė priartėti.
— Sveika, mažyte. Tu pasiklydai? — atsargiai paklausė senučiukė, atsisėdusi netoliese ant suoliuko.
Mergaitė pakėlė galvą, jos ašarotos akys susitiko su dėmesingu Marijos žvilgsniu. Mergaitė papurtė galvą.
— Ne… Aš atėjau pas mamą, — tyliai atsakė ji ir vėl nuleido žvilgsnį į antkapį. Ant jo buvo išgraviruotas užrašas: „Mylima mama. Amžinai mūsų širdyse“.
Marija pajuto, kaip jos širdis susitraukė iš užuojautos. Ji bandė surasti tinkamus paguodos žodžius, bet mergaitė netikėtai pradėjo kalbėti. Jos balsas drebėjo, bet buvo kupinas ryžto.
— Aš pasakoju mamai savo paslaptis, — sušnabždėjo ji. — Žinau, kad ji mane girdi.
Marija nustebo nuo vaiko atvirumo ir nusprendė pabūti šalia, kad mergaitė neliktų viena. Po minutės tylos mergaitė vėl prabilo, bet jos žodžiai privertė Mariją sunerimti.
— Aš paprašiau, kad ji nepasiimtų tėčio, kaip pasiėmė save. Pasakiau, kad būsiu gera, kad jo klausysiu, tik kad jis liktų. Manai, ji mane išgirs? — paklausė mergaitė, su viltimi pažvelgusi į Mariją.
Marija bandė šypsotis, slėpdama nerimą. Kas galėjo vykti šios šeimos gyvenime, jei mergaitė sakė tokius dalykus? Bet mergaitė tęsė, tarsi Marija buvo vienintelis žmogus, kuriam ji galėjo patikėti savo mintis.
— Tėtis sako, kad kartais sapnuoja mamą. Ji jį kviečia. O aš bijau, kad jis nueis pas ją ir paliks mane vieną.
Šie žodžiai persmelkė Marijos sielą. Ji pajuto, kad privalo ką nors pasakyti, kad palengvintų mergaitės baimes.
— Tavo mama tave myli, mieloji. Ji nori, kad tu būtum laiminga, kad viskas būtų gerai. Ji niekada nenorėtų, kad tu liktum viena, — švelniai tarė Marija, uždėdama ranką mergaitės petį.
Mergaitė susimąstė, o tada tyliai pridūrė:
— Tai kodėl ji pasakė, kad netrukus mūsų abiejų lauks?
Marija pajuto, kaip jai užgniaužė kvapą. Šie žodžiai nuskambėjo taip, lyg mergaitė tikėtų, kad jos mama kažkaip bendrauja su ja. Ar tai galėjo būti tik vaiko fantazija, bėganti nuo realybės?
Senučiukė praleido su mergaitė dar šiek tiek laiko, bandydama ją paguosti ir nukreipti dėmesį. Kai jos išėjo iš kapinių kartu, Marija nusprendė sužinoti, kur gyvena mergaitė ir ar jos gyvenime yra suaugusiųjų, galinčių jai padėti.
Kitą dieną ji nuvyko į namus, kuriuos apibūdino mergaitė. Duris atidarė pavargęs vyras, blyškus ir su liūdnu žvilgsniu. Tai buvo mergaitės tėvas. Marija papasakojo jam apie vakarykštį susitikimą, ir jo akyse sužibo supratimo kibirkštis.
— Jūs teisūs… Per daug buvau užsiėmęs savo skausmu, kad pastebėčiau, kaip jai sunku, — prisipažino jis. — Ačiū, kad nepalikote jos vienos.
Marija palengvėjo, kai pamatė, kaip vyras apkabino dukrą, pirmą kartą po ilgo laiko rodydamas jai meilę ir rūpestį. O mergaitė nusišypsojo, tyliai pažadėjusi mamai, kad dabar viskas bus gerai.
