Pradinių klasių mokytoja kartą paprašė vaikų parašyti rašinį apie tai, ko jie norėtų, kad Dievas jiems padarytų…
Pradinių klasių mokytoja kartą paprašė vaikų parašyti rašinį apie tai, ko jie norėtų, kad Dievas jiems padarytų.
Vakare, kai ji tikrino darbus, ji aptiko vieną rašinėlį, kuris ją labai sugraudino.
Tuo metu įėjo jos vyras ir pamatė ją verkiančią.
– Kas nutiko? – paklausė jis.
– Skaityk – atsakė ji, ištiesdama vieno berniuko rašinį.
„Viešpatie, šiandien aš prašau tavęs kai ko ypatingo: paversk mane televizoriumi.
Aš noriu užimti jo vietą. Noriu gyventi, kaip gyvena televizorius mūsų namuose. Noriu turėti ypatingą vietą ir sutelkti šeimą aplink save.
Kad manęs klausytų, nepertraukdami ir neužduodami klausimų, kai aš kalbu.
Noriu būti dėmesio centru. Noriu kad manimi užsiimtų, kaip užsiima televizoriumi, kai jis sugenda.
Noriu būti tėvo kompanijoje, kai jis grįžta namo, net pavargęs.
Kad mano mama, vietoj to, kad mane ignoruotų, eitų prie manęs, kai lieka viena ir liūdi.
Noriu, kad nors kartais mano tėvai paliktų viską nuošalyje ir praleistų truputį laiko su manimi.
Dieve, aš neprašau daug…Aš tik noriu gyventi, kaip gyvena bet kuris televizorius.“
– Vargšas berniukas !– suriko mokytojos vyras.
– Kas čia per tėvai tokie?!
Ji su ašaromis akyse atsakė:
– Tai mūsų sūnaus rašinys…
