Mano pažįstamas kartą pasakė, kad jo šuo paseno ir daugiau jam nereikalingas. Tai mane pribloškė, ir aš nusprendžiau paimti šunį pas save. Tačiau, kai atvykau pasiimti jo, laukė netikėta staigmena
Dirbau gamykloje gamybos skyriuje, o mano tėvas ten dirbo sargu. Vieną naktį, per pamainą, mes su kolega sėdėjome kabinete, gėrėme arbatą, kai jam paskambino telefonas.
Jis kalbėjo garsiai ir labai emocingai, aš girdėjau, kaip jis šaukė į ragelį. Nustebęs, paklausiau, kas nutiko. Jis man pasakė, kad bando kam nors atiduoti savo vokiečių aviganį, nes šuo jau senas ir jam nereikalingas. Tai mane sujaudino.
Aš paskambinau tėvui ir paklausiau, ar gamykloje nereikia sarginio šuns. Jis sutiko, ir kitą dieną mes nuvažiavome pasiimti šuns. Su mumis važiavo ir mūsų kaimynas veterinaras, kad apžiūrėtų šunį.
Kai pamatėme šunį, buvome šokiruoti. Jis buvo visas sužeistas ir kruvinas. Pažįstamas paaiškino, kad šuo dažnai pabėgdavo, bet veterinaras įtarė, kad šuo buvo skriaudžiamas.
Mes nedelsdami nusprendėme jį pasiimti. Mano mama paruošė jam košę su mėsa, o šunį pavadinome Cezariu. Jūs būtumėte matę, kaip jis godžiai valgė! Akivaizdu, kad vargšas šuo ilgai negaudavo tinkamos priežiūros.
Mes nusprendėme jį pasilikti ir nuvežėme į veterinarijos kliniką patikrinimui, skiepams ir gydymui. Cezaris greitai tapo mūsų šeimos dalimi. Iš pradžių jis labai susidraugavo su mūsų senu katinu Niku. Tačiau po to, kai Nikas iškeliavo, Cezaris atrodė liūdnas.
Kartą radome lauke šąlantį kačiuką – pavadinome jį Miciu. Nusprendėme pasiimti ir jį. Nuo to laiko Cezaris ir Micis tapo geriausiais draugais, ir tai užpildė mūsų gyvenimą džiaugsmu ir šiluma.
Pavasarį mes vedėme Cezarį į dresūrą, ir jis tapo daug protingesnis ir klusnesnis. Paaiškėjo, kad mūsų Cezaris visai nebuvo senas, kaip teigė jo ankstesni šeimininkai.
Jie tiesiog norėjo kuo greičiau atsikratyti vargšo šuns. Bet mes džiaugiamės, kad jis atsidūrė pas mus – tai buvo geriausias sprendimas visiems.
