Šeimos konfliktai dėl pinigų: kaip nusprendžiau nebebūti savo vaikų bankomatu
Kai išėjau į pensiją, maniau, kad pagaliau galėsiu šiek tiek atsipalaiduoti ir skirti laiko sau. Daugybė metų darbo gamykloje, o vėliau biure – visas gyvenimas buvo skirtas tam, kad aprūpinčiau šeimą ir išauginčiau vaikus.
Visada stengiausi, kad mano sūnui ir dukrai nieko netrūktų: nauji drabužiai, prietaisai, pinigai mokslams ir pramogoms – visa tai apmokėjau, net jei reikėjo sumažinti savo pačių poreikius. Ir kai jie užaugo ir sukūrė savo šeimas, toliau padėjau.
Iš pradžių tai atrodė teisinga. Jei sūnui su žmona kilo finansinių sunkumų, duodavau pinigų buto remontui ar atostogoms. Kai dukrai gimė vaikas, pats pasiūliau padėti: pirkdavau kūdikių daiktus, apmokėdavau gydymo išlaidas, nes norėjosi paremti jaunus tėvus. Žodžiu, visada buvau šalia ir pasiruošęs padėti.
Tačiau vieną dieną pastebėjau, kad mano pagalba pradedama priimti kaip savaime suprantama. Jei anksčiau vaikai bent jau paskambindavo paklausti, kaip man sekasi, vėliau visi pokalbiai apsiribodavo prašymais apie pinigus.
„Tėti, ar galėtum padėti, dabar mums trūksta kredito įmokai“, – išgirsdavau vis dažniau. O kai atsakydavau „ne“, jie supykdavo arba apsimesdavo, kad yra užsiėmę.
Mano lūžio taškas atėjo tada, kai pats atsidūriau sudėtingoje situacijoje: atsirado rimtų sveikatos problemų, prireikė brangių vaistų ir gydymo. Pirmą kartą gyvenime turėjau prašyti vaikų pagalbos, bet jie atsakė, kad „dabar taip pat turi sudėtingą situaciją“.
Tai buvo lyg šaltas dušas. Supratau, kad visus šiuos metus buvau jiems ne tiek tėvas, kiek bankomatas.
Pamažu pradėjau mažinti finansinę pagalbą ir paaiškinau vaikams, kad dabar turiu ir savo poreikių, ir neketinu toliau gyventi skolose dėl jų komforto. Žinoma, mano žodžiai buvo sutikti nesupratimu.
„Juk visada padėdavai, kodėl dabar negali?“ – tokie klausimai skambėdavo vis dažniau. Vaikai akivaizdžiai nesitikėjo, kad galėsiu taip staiga pakeisti savo prioritetus.
Iš tikrųjų atsisakyti „šeimos bankomato“ vaidmens nebuvo lengva. Viduje vis dar gyveno baimė, kad vaikai laikys mane blogu tėvu. Tačiau su amžiumi ateina suvokimas, kad, nesvarbu, kaip stengiesi, negali visiems įtikti, jei pats lieki nuošalyje nuo savo gyvenimo. Suvokiau, kad turiu teisę skirti savo laiką ir lėšas sau, savo interesams ir sveikatai.
Dabar, kai vaikai kreipiasi su prašymais dėl pinigų, stengiuosi padėti kitaip: siūlau idėjas, kaip jie gali patys spręsti problemas, patariu, kaip sumažinti nereikalingas išlaidas, kad nepakliūtų į skolų duobę. Nebebijau pasakyti „ne“, nes žinau: tai nedaro manęs mažiau rūpestingu tėvu, o tik suteikia galimybę būti sąžiningu su savimi ir su jais.
Pradėjau mažiau jaudintis dėl to, ką galvoja vaikai ar pažįstami, ir sutelkiau dėmesį į savo poreikius. Pagaliau pradėjau užsiimti dalykais, kurie teikia man džiaugsmo – atradau naują hobį, daugiau laiko skiriu pasivaikščiojimams ir skaitymui. Gyvenimas tapo kitokio skonio, ir aš nebejaučiu, kad esu tik „kojomis vaikštantis piniginė“.
Sprendimas nustoti būti vaikų bankomatu padėjo ne tik sutaupyti pinigų, bet ir atkurti pagarbą sau pačiam. Žinoma, vaikai pyksta, bet esu tikras, kad jie taip pat vieną dieną supras: gyvenime svarbu mokėti patiems įveikti sunkumus, o ne vien tikėtis tėvų pagalbos.
