Paskolinome vyro mamai didelę pinigų sumą, tačiau ji nė neketina jų grąžinti, o vyrui gėda paskubinti mamą
Vyro mama pasiskolino iš mūsų nemažą pinigų sumą. Praėjo jau visi įsipareigoti grąžinimo terminai, tačiau nė mažiausios užuominos apie grąžinimą nėra. Ji elgiasi taip, lyg viskas būtų normalu, lyg taip ir turėtų būti.
Dešimtis kartų prašiau vyro, kad pasikalbėtų su savo mama, bet jis negali. Jam gėda skubinti mamą dėl skolos, tačiau gyventi be pinigų jam kažkodėl negėda.
Mes su vyru šiuo metu nesame pačios geriausios finansinės padėties. Aš esu motinystės atostogose, butą nuomojamės, o vyro atlyginimas nėra labai didelis. Turime taupyti kiekvieną centą, kad laiku sumokėtume nuomą ir turėtume iš ko gyventi.
Vaikas dar per mažas, kad galėčiau papildomai užsidirbti – visą laiką turiu būti su juo. Visų šių sunkumų galėtume išvengti, jei anyta grąžintų mums skolą. Mes iš anksto žinojome, kad motinystės atostogose bus sunku, todėl taupėme ir ruošėme “saugumo pagalvę”.
Kaupėme abu, todėl pinigai nėra tik mano ar tik vyro – taupyklė pildėsi iš abiejų atlyginimų. Kai iki mano atostogų buvo likę pusmetis, pas mus kreipėsi vyro mama. Jai skubiai prireikė didelės pinigų sumos.
Ji ilgą laiką kentėjo nuo dantų problemų ir nusprendė pagaliau tai sutvarkyti – gydymas, šalinimas, protezavimas ir kita. Žinoma, viską planavo daryti privačioje klinikoje, kur geri atsiliepimai, tačiau ir kainos įspūdingos.
Iš pradžių aš nepritariau, kad skolintume anytai tokią sumą. Neturėjau nė menkiausio supratimo, iš kur ji ją grąžins. Bet man buvo paaiškinta, kad kažkur yra paveldėtas butas, kurį reikia parduoti, o kai jis bus parduotas, anyta gaus savo dalį ir mums grąžins skolą.
Į logišką klausimą, kodėl ji negali tiesiog palaukti pardavimo ir tada spręsti savo problemas, atsakė, kad akcijos terminas baigsis ir tada kainuos dar brangiau.
– Tai juk mano mama, nejaugi nepasitiki ja? – stebėjosi vyras.
Ne, aš nepasitikėjau. Nenorėjau atsisveikinti su didelė pinigų suma “iki pardavimo”. Bet mane ramino, kad iki mano atostogų pinigai jau tikrai bus grąžinti.
O dabar aš jau motinystės atostogose, mūsų vaikučiui devyni mėnesiai, o iš vyro mamos pusės – jokio ženklo apie skolą. Dantis ji jau susitvarkė, vaikšto patenkinta, spindi Holivudo šypsena. Ir būčiau labai džiaugusis už ją, jei kiekviena jos šypsena neprimintų, kodėl mes su vyru šiuo metu esame tokioje sunkioje padėtyje.
Jokių kalbų apie tai, kad netrukus atiduos skolą. Visiška tyla apie tai, kad ji išvis mums skolinga. Man toks elgesys atrodo keistas. Žino, kad skolinosi iš sūnaus šeimos, žino, kad pinigai nemaži, kad mūsų padėtis sunki, bet nieko nedaro, kad grąžintų ar bent paaiškintų.
Daug kartų sakiau vyrui, kad pasikalbėtų su mama dėl skolos. Jis ją klausė apie butą – ar parduoda, ar ne, ir iš anytos atsakymų galima spręsti, kad kažkas vis dar neveikia.
Aš jau pradedu abejoti, ar tas butas apskritai parduodamas. Prašiau vyro rimtai pakalbėti su mama dėl skolos. Tegu pasiima paskolą ar ką nors sugalvoja, bet grąžina mūsų teisėtus pinigus. Tačiau vyras žiūri į mane nustebusiomis akimis ir sako, kad taip elgtis negražu.
– Na kaip aš eisiu pas ją ir sakysiu: “mama, man nesvarbu tavo problemos, grąžink mūsų pinigus”? Kaip tu tai įsivaizduoji? – piktinasi jis.
Na, maždaug taip ir įsivaizduoju. Mūsų problemos jos kažkodėl nedomina. Gyvena sau, džiaugiasi nauja šypsena, kartais aplanko anūką. O kad anūko tėvai net nežino, kaip išgyventi kitą mėnesį, jos nedomina.
Pasakiau vyrui, kad jis turi du pasirinkimus – arba jo mama grąžina skolą, arba jis susiranda dar vieną darbą, o man nesvarbu, kaip jis spės viską padaryti. Tai jo mama, tai jis įkalbėjo skolinti jai pinigus, tai jam gėda prašyti skolos grąžinimo. Kodėl aš ir mūsų vaikas turime kentėti?
