Mano mama visą laiką galvoja, kad mes ją aprūpiname prastais produktais, ir sako, kad žentas taupo jos sąskaita
Pastaruoju metu pastebėjau, kad mano mama elgiasi gana keistai. Kiekvieną kartą, kai atvežu jai maisto produktų, ji nepatikliai juos apžiūri ir pradeda skųstis. Tai pienas ne to skonio, tai obuoliai per rūgštūs, tai duona per sausa. O visai neseniai ji man pasakė: „Tavo vyras, matyt, taupo mano sąskaita. Perka viską pigiausią!“
Iš pradžių man tai pasirodė juokinga, bet kai tokie pareiškimai pradėjo kartotis, supratau, kad problema rimta. Mama nuoširdžiai tiki, kad mes ją prastai aprūpiname. Jai ypač nepatinka, kad dažniausiai produktų užsakymais rūpinasi mano vyras. Ji kažkodėl įsitikinusi, kad jis tyčia perka nekokybiškus daiktus, kad sutaupytų pinigų.
Tiesą pasakius, tai mane labai įžeidė. Mes visada stengiamės pasirūpinti jos poreikiais. Taip, mūsų pajamos nėra labai didelės, bet mes tikrai netaupome jos sveikatos sąskaita. Visada renkamės patikrintus produktus, atidžiai tikriname galiojimo datas, o jei kas nors netinka, pakeičiame kitais.
Iš kur kyla toks nepasitikėjimas?
Mama gyvena viena, ir, manau, šis vienišumas ją stipriai paveikė. Ji tapo įtari, priekabi ir viską vertina per savo baimių prizmę. Jai svarbu jausti, kad apie ją nuoširdžiai rūpinamasi. O jos priekaištai dėl produktų – tai tik bandymas įsitikinti, kad ji vis dar mums svarbi.
Be to, mama visada buvo namų šeimininkė ir mėgo pati rinktis produktus, gaminti valgį. Dabar dalį šių pareigų perėmėme mes, ir, manau, jai sunku susitaikyti su mintimi, kad ji prarado šią kontrolę.
Bet kaltinti vyrą dėl to, kad jis taupo jos sąskaita, jau per daug. Aš jį pažįstu. Jis visuomet kruopščiai atsižvelgia į jos prašymus. Jei mama nori tam tikros rūšies arbatos ar konkretaus pieno, jis būtinai tai suras ir nupirks.
Kaip mes sprendėme šią problemą
Vietoj to, kad ginčytumėmės su mama ar įsižeistume dėl jos žodžių, nusprendėme į situaciją pažiūrėti kitaip. Su vyru pasiūlėme jai kartu važiuoti apsipirkti. Dabar kartą per savaitę susirenkame visa šeima ir einame į parduotuvę. Ji pati pasirenka viską, ko jai reikia, o mes tik apmokame sąskaitą.
Šis sprendimas pasiteisino. Mama daugiau nesiskundžia produktų kokybe, be to, gali rinktis tai, kas jai tikrai patinka. Be to, tai tapo savotiška mūsų šeimos tradicija.
Žinoma, iš pradžių viskas ėjosi ne taip lengvai. Mama vis dar priekaištaudavo ir sakydavo, kad „mes vis tiek perkame ne tai“. Tačiau su kiekvienu nauju apsipirkimu ji tapo vis ramesnė. Dabar jai patinka jausti, kad gali pati priimti sprendimus.
Ką supratau iš šios situacijos
Mamos priekaištai nėra apie maistą. Jie apie jos norą jaustis reikalinga, svarbia. Ji nori dėmesio, šilumos, rūpesčio. Kai suteikėme jai galimybę pačiai rinktis produktus, ji tarsi atgavo pasitikėjimą, kad jos nuomonė mums svarbi.
Kartais mums atrodo, kad tėvai turėtų būti dėkingi už viską, ką dėl jų darome. Tačiau mes pamirštame, kad jie nugyveno ilgą gyvenimą, pripratę patys priimti sprendimus. Jiems sunku priimti pagalbą, ypač jei tai reiškia prarasti įprastą kontrolę.
Dabar stengiuosi daugiau laiko skirti mamai. Ne tik apsipirkimams, bet ir paprastam bendravimui. Kartais mes kartu gaminame vakarienę iš tų pačių „tinkamų“ produktų. Ir žinote, tai mus suartino.
Aš nuoširdžiai tikiu, kad kiekvienam iš mūsų svarbu parodyti tėvams meilę ne tik žodžiais, bet ir darbais. Mamos žodžiai apie tai, kad „mes taupome jos sąskaita“, iš pradžių mane įskaudino, tačiau dabar suprantu: tai buvo jos pagalbos šauksmas. Ir džiaugiuosi, kad mums pavyko rasti būdą išspręsti šį konfliktą, išlaikant harmoniją mūsų šeimoje.
