Aš visada sakau vaikams: gyvenkite pagal savo galimybes, o ne kaip milijonieriai, kuriais nesate

Mano vaikai jau seniai suaugę, kiekvienas turi savo šeimą, darbą, namus. Kartais, kai jie susirenka prie didelio stalo mano namuose, žiūriu į juos ir galvoju: kaip greitai bėga metai.

Atrodo, dar vakar juos laikiau ant rankų, o šiandien jie jau patys tėvai. Ir vis dėlto, net dabar, kai jiems jau gerokai per trisdešimt, aš vis dar kartoju: „Gyvenkite pagal savo galimybes, o ne kaip milijonieriai.“

Šią frazę kartoju taip dažnai, kad ji jau tapo šeimos juokeliu. Bet aš tai sakau ne iš godumo ar nenoro kažką jiems suteikti. Aš tiesiog nenoriu, kad jie pakliūtų į tą pačią spąstus, į kuriuos kažkada patekau pati.

Kai tik susituokėme su jų tėvu, pinigų turėjome mažai, tačiau ambicijų — per akis. Norėjosi gražesnių namų, modernesnių baldų, aprengti vaikus taip, kad neatsiliktų nuo kitų. Pamenu, kaip pirmą kartą pasiskolinome pinigų dideliam televizoriui. Atrodė, tai racionalus sprendimas: juk visi kaimynai jau turėjo tokį. Vėliau sekė skalbimo mašina, tada baldai. Pinigai tarsi slydo tarp pirštų.

Aš norėjau, kad mano vaikai gyventų patogiai, kad jiems nieko netrūktų. Tačiau kuo labiau stengiausi, tuo labiau reikėjo suktis. Tam tikru momentu supratau, kad dirbu ne šeimai, o skoloms.

Vietoje to, kad vakarais skaityčiau vaikams pasakas, iki vėlumos rašydavau ataskaitas arba ieškojau papildomų uždarbio galimybių. O mano vyras, užuot žaidęs su sūnumis futbolą, remontavo kaimynų automobilius.

Vieną dieną jaunesnysis sūnus paklausė manęs, kodėl mes visada tokie pavargę. Aš neturėjau, ką jam atsakyti. Ir tada nusprendžiau: gana. Gana vaikytis svetimų standartų.

Mes peržiūrėjome savo prioritetus ir išmokome gyventi pagal savo galimybes. Pradžioje buvo sunku, bet pamažu išsivadavome iš skolų, pradėjome taupyti, o svarbiausia — vėl pajutome, kad esame šeima.

Kai mano vaikai tapo savarankiški, pastebėjau, kad jie stengiasi kartoti tas pačias klaidas. Brangios paskolos būstui, nauji automobiliai, atostogos užsienyje, nuolatinės skolos.

Visa tai — dėl statuso, dėl gražaus įvaizdžio socialiniuose tinkluose. Jie sako: „Mama, dabar visi taip gyvena.“ Bet aš žinau, prie ko tai gali privesti.

Todėl aš vėl ir vėl primenu jiems: „Neleiskite pinigų, kurių neturite. Gyvenkite pagal savo galimybes, net jei tai reiškia laikinai kažko atsisakyti.

Tai nėra skurdas, tai protingas planavimas.“ Kartais jie šypsosi ir sako: „Mama, tu tiesiog nesupranti.“ Bet aš žinau, kad jie supranta daugiau, nei rodo. Nes mano pamokos visgi lieka jų galvose.

Man svarbu, kad mano anūkai matytų, kaip jų tėvai tvarkosi su pinigais. Aš noriu, kad jie suprastų, jog laimė slypi ne brangiuose daiktuose, o šeimoje, sveikatoje, namų šilumoje. Kartais, kai matau, kaip mano vaikai ginčijasi dėl pinigų, man norisi šaukti: „Sustokite! Dėl ko visa tai?“

Aš didžiuojuosi, kad galėjau parodyti savo vaikams, jog net ir turint nedideles pajamas galima gyventi laimingai. Mes niekada nebuvome turtingi, bet visuomet rasdavome džiaugsmą paprastuose dalykuose: bendruose pietuose, pasivaikščiojimuose miške, vakarinėse pokalbiuose. Šios akimirkos — tikrasis turtas, kurio nepakeis jokie pinigai.

Dabar mano vaikai jau išmoko geriau valdyti pinigus. Jie ne visada su manimi sutinka, bet aš matau, kad mano žodžiai juos pasiekė. O anūkai — jie tarsi kempinės, sugeria viską. Ir aš tikiuosi, kad jie užaugs su suvokimu, jog tikroji laimė nenusiperkama.

Pinigai — tai įrankis, o ne tikslas. Jie neturi valdyti mūsų gyvenimo, neturi griauti šeimų. Aš sakau savo vaikams: „Mokykitės būti patenkinti tuo, ką turite, ir būsite laimingi.“ Galbūt mano paprasti žodžiai vieną dieną taps jiems svarbia pamoka, kurią jie perduos savo vaikams.