Senas vyras tvarkė sūnaus kapą, kai staiga jo šuo pradėjo kažką kasti žemėje. Radinys sukrėtė visą kaimą…

Janas kas savaitę lankydavosi kapinėse. Jau dešimt metų jis rūpinosi savo sūnaus Martyno kapu. Valydavo žolę, keisdavo gėles, tiesindavo žvakes. Tai buvo jo ritualas, jo būdas neleisti prisiminimams išnykti.

Bruno, senas šuo, visada lydėdavo jį. Jis taip pat liūdėjo. Kadaise Martynas vedžiodavo jį po laukus, žaisdavo, nešdavo skanėstus. Tačiau dabar jo nebebuvo.

Tą dieną dangus buvo pilkas, rudeniškai niūrus. Janas lėtai sustatė žvakes, kai staiga Bruno pradėjo urgzti. Senolis nustebo — šuo niekada anksčiau taip nesielgė.

— Kas nutiko, drauguži?

Bruno pradėjo nagais kasti žemę prie antkapio pado. Janas iš pradžių norėjo jį sudrausminti, tačiau kažkas šuns elgesyje sukėlė jo nerimą.

Jis pritūpė ir pamatė, kad šuo iškasė kažką kieto. Janas atsargiai ištraukė radinį. Tai buvo sena skardinė dėžutė, surūdijusi, tačiau vis dar tvirta.

Širdis pajuto keistą jaudulį.

Janas švelniai atidarė dėžutę.

Viduje gulėjo… laiškai.

Jis iš karto atpažino Martyno raštą.

Rankos drebėjo, kai jis atsargiai išskleidė pageltusius popierius.

“Tėti, jei skaitai šį laišką, vadinasi, aš jau nebeturėjau galimybės visko išsakyti tau asmeniškai…”

Janas sustingo.

Laiškus Martynas parašė per kelis mėnesius prieš savo mirtį. Juose sūnus pasakojo tai, apie ką niekada nekalbėdavo. Apie savo liūdesį, apie tai, kaip jautėsi svetimas šiame pasaulyje, apie baimes, apie kurias nenorėjo apsunkinti tėvų. Apie tai, kaip dažnai jis abejojo savo gyvenimo kryptimi.

“Tu visada buvai stiprus, tėti. Aš nežinau, koks turiu būti, kad tavęs nenuvilčiau. Nenoriu rodyti silpnumo, bet kartais atrodo, kad tiesiog nesusitvarkau…”

Janas stipriai užsimerkė, spausdamas lapą.

Kodėl Martynas niekada apie tai nekalbėjo su juo? Kodėl tylėjo?

Ašaros degino akis. Jis visada galvojo, kad buvo geras tėvas. Tačiau dabar suprato, kad ne visada pastebėdavo, ką jaučia jo sūnus.

Viename iš laiškų Martynas rašė:

“Jei kada nors iškeliausiu anksčiau už tave, noriu, kad žinotum: aš tave mylėjau. Tiesiog kartais man buvo sunku. Tačiau tu dėl to niekuo nekaltas.”

Janas užmerkė akis.

Likusius laiškus jis jau skaitė namuose, vienas, sėdėdamas prie seno židinio. Jis glostė Brunos kailį, jausdamas, kaip jo viduje kažkas lūžta, tačiau tuo pačiu užsipildo šiluma.

Kitą rytą kaime visi jau žinojo apie radinį. Žmonės šnabždėjosi, kalbėjosi.

— Janas rado laiškus nuo sūnaus…

— Sako, juose kažkas svarbaus…

Tačiau Janas niekam neatskleidė detalių. Tai buvo jo atsisveikinimas su Martynu.

Nuo tos dienos jis pradėjo gyventi kitaip. Dažniau klausė žmonių, mažiau ginčijosi, dėmesingiau žvelgė į akis tiems, kuriuos mylėjo. Jis suprato svarbiausią dalyką: kartais patys artimiausi žmonės kenčia tyliai, ir mums atrodo, kad viskas pas juos gerai. Tačiau tereikia laiku paklausti:

“Ar tau viskas gerai?”

Kartais vienas šiltas žodis gali išgelbėti kažkieno sielą.