Man 70 metų, neturiu vaikų ir nė akimirkos dėl to nesigailiu
Praėjusią savaitę sėdėjau prie dermatologo kabineto ir laukiau savo eilės. Šalia sėdinti moteris ilgai į mane žiūrėjo ir galiausiai šypsodamasi paklausė: „Atsiprašau, kiek jums metų? Maniau, kad apie penkiasdešimt.“ Kai pasakiau, kad man jau septyniasdešimt, ji nenorėjo patikėti. O tada paklausė to, ką taip gerai žinau: „Ar turite vaikų ir anūkų?“
Neturiu. Ir nesigailiu.
Šį klausimą girdžiu visą gyvenimą. Giminaičių jubiliejuose, darbe, net autobuse iš nepažįstamųjų. Ir kaskart po mano atsakymo sekdavo tas pats žvilgsnis – gailestingas, lyg būčiau praradusi kažką labai svarbaus.
Dar jauna žinojau, kad nenoriu tapti mama. Ne todėl, kad nemylėčiau vaikų. Tiesiog manyje niekada neprabudo tas jausmas, apie kurį kalba kitos moterys. Laukiau, kad jis ateis, kai man bus dvidešimt, paskui trisdešimt. Neatėjo.
Mano pirmasis vyras tai žinojo nuo pat pradžių. Iš pradžių jis sakė, kad jam tinka. Bet kai man sukako trisdešimt, jis vis dažniau ėmė kalbėti, kad tikra šeima turi turėti vaiką. Nenorėjau gimdyti vien todėl, kad to tikisi kiti. Atvirai pasikalbėjome ir nusprendėme išsiskirti. Prisimenu, kaip paskutinį kartą sėdėjome prie virtuvės stalo ir gėrėme arbatą. Niekas nerėkė ir nekaltino. Tai buvo skaudus, bet teisingas sprendimas. Dabar jis turi tris vaikus, ir aš nuoširdžiai dėl jo džiaugiuosi.
Antrą kartą ištekėjau už vyro, kuris jau turėjo sūnų iš pirmosios santuokos. Vaikų tema tarp mūsų niekada nebuvo svarbi, ir gyvenome labai laimingai. Deja, neilgai: mano vyras žuvo autoavarijoje. Nuo tada gyvenu viena. Jo sūnus iki šiol skambina man per kiekvienas Kalėdas, ir tai mane labai džiugina.
Atvirai pasakius, ir mano gyvenime buvo akimirkų, kai suabejojau. Kai man buvo keturiasdešimt penkeri, mano geriausia draugė tapo močiute. Laikiau tą mažytę mergaitę ant rankų ir galvojau: „Ar aš nepadariau klaidos?“ Bet vakare grįžusi namo, tyliame bute su arbatos puodeliu, supratau, kad esu ten, kur noriu būti.
Visi mano, kad esu vieniša. O aš niekada nesijaučiau laisvesnė. Keliuosi, kada noriu. Keliauju, lankau teatrą, skaitau, rūpinuosi savimi. Pavasarį buvau Italijoje, vasarą padėjau kaimynams įrengti sodą, o rudenį pradėjau lankyti keramikos būrelį. Galbūt todėl žmonės ir mano, kad esu jaunesnė – tiesiog turiu laiko ir jėgų sau pačiai.
Draugės man ilgus metus kartojo: „Kas tau senatvėje paduos stiklinę vandens?“ Juokinga, bet daugeliui jų tos stiklinės niekas nepaduoda. Jų vaikai gyvena kituose miestuose ar užsienyje, paskambina per gimtadienius ir atvažiuoja per Kalėdas. Nesakau, kad tai blogai – toks gyvenimas. Vaikai ir turi eiti savo keliu.
O aš apie savo senatvę pagalvojau seniai. Kai kitos leido pinigus vaikų mokslams, vestuvėms ir butams, aš kas mėnesį atsidėdavau po truputį. Dabar žinau, kad kai pritrūks jėgų, turėsiu pinigų geram slaugytojui. Man nereikės niekam būti našta ar laukti, ar kas nors ras man laiko.
Nemanau, kad mano kelias tinka visiems. Žaviuosi moterimis, kurios užaugino vaikus ir randa džiaugsmą anūkuose. Tai jų laimė. Mano laimė tiesiog kitokia.
Kai ta moteris prie dermatologo kabineto išklausė mano pasakojimą, ji ilgai tylėjo. Tada tyliai pasakė: „Žinote, aš neįsivaizduoju savo gyvenimo be vaikų. Bet kartais jums truputį pavydžiu.“
Kuri iš mūsų, jūsų manymu, laimingesnė? Ar vaikai tikrai yra senatvės garantas, ar kiekvienas turi pasirūpinti savimi pats?