Vyras išvažiavo remontuoti buvusios žmonos buto, nors tą dieną man jo labai reikėjo. O kai pagaliau grįžo, pasakė: „Tu juk ne mano vaiko motina!“

Su Pauliumi susituokėme prieš penkerius metus. Jam keturiasdešimt dveji, man trisdešimt aštuoneri.

Iš pirmos santuokos jis turi devynerių metų sūnų. Kai susipažinome, berniuką matydavo retai.

Aš pati įkalbėjau Paulių daugiau laiko skirti vaikui. Man atrodė, kad vyras, kuris moka būti geru tėvu, bus ir geras vyras.

Iš pradžių taip ir buvo. Sūnus pradėjo pas mus lankytis, kartu keliaudavome, švęsdavome gimtadienius.

Bet prieš pusmetį buvusi Pauliaus žmona Inga nusipirko butą.

Nuo tada beveik visi vyro savaitgaliai priklausė jai.

Tai reikėjo padėti išsirinkti plyteles, tai nuvežti dažus, tai surinkti baldus.

Niekada nesakiau, kad jis neturi padėti sūnui. Bet vis dažniau jaučiausi taip, lyg pati būčiau likusi antrame plane.

O mes jau trečius metus bandėme susilaukti bendro vaiko.

Tai buvo sunkus laikotarpis. Tyrimai, gydytojų konsultacijos, viltys ir nusivylimai. Paulius vis kartodavo, kad turime būti kantrūs.

Vieną ketvirtadienį turėjau svarbų vizitą pas vaisingumo specialistę. Vyras pažadėjo važiuoti kartu.

Tačiau ryte paskambino Inga.

Jos bute turėjo atvykti meistrai, o ji pati negalėjo jų priimti.

„Nuvažiuosiu ten. Tu pas gydytoją gali ir viena“, – pasakė Paulius.

„Bet juk pažadėjai būti šalia.“

„Negi dabar dėl kiekvieno vizito turiu mesti visus darbus?“

Priminiau, kad tai ne paprastas vizitas. Kad bijau išgirsti blogų naujienų.

Tada jis susierzinęs išrėžė:

„Tu juk ne mano vaiko motina! Kodėl turėčiau dėl tavęs viską mesti?“

Stovėjau priešais jį ir negalėjau patikėti, kad tai pasakė žmogus, su kuriuo svajojau sukurti šeimą.

Į kliniką nuvažiavau viena.

Gydytoja ilgai žiūrėjo į tyrimų rezultatus. Paskui paaiškino, kad galimybių susilaukti kūdikio dar yra, tačiau reikėtų nedelsti su tolesniu gydymu.

Paklausė, ar vyras galės dalyvauti kitame vizite, nes reikės aptarti abiejų tyrimus.

Vos sulaikiau ašaras.

Išėjusi iš kabineto paskambinau Pauliui. Jis neatsiliepė.

Po valandos gavau žinutę:

„Dabar negaliu kalbėti. Su Inga renkamės virtuvės baldus.“

Atsisėdau ant suoliuko prie klinikos ir ilgai žiūrėjau į telefoną.

Tą akimirką supratau, kad bijau ne tik likti be vaiko. Bijau susilaukti kūdikio su žmogumi, kuris gali mane palikti vieną tada, kai labiausiai reikės pagalbos.

Vakare Paulius grįžo linksmas. Pasakojo, kokią gražią virtuvę išrinko Ingai.

Paklausė, kaip sekėsi pas gydytoją.

„Dabar jau tau įdomu?“ – atsakiau.

Jis nustebo.

Papasakojau apie tyrimus ir būsimą gydymą. Paskui pasakiau, kad kol kas nenoriu jo pradėti.

„Kodėl? Juk mes taip ilgai laukėme!“

„Nes nežinau, ar galėsiu tavimi pasikliauti.“

Paulius supyko. Pasakė, kad perdedu, kad viską daro dėl sūnaus.

Tada paklausiau:

„Jeigu vieną dieną mūsų vaikas susirgtų, o Ingai tuo metu reikėtų padėti su remontu, kur važiuotum pirmiausia?“

Jis ilgai tylėjo.

Galiausiai pasakė:

„Tai visai skirtingi dalykai.“

Bet man reikėjo ne tokio atsakymo.

Po kelių dienų Paulius atsiprašė už savo žodžius. Pasiūlė kartu nueiti į kitą konsultaciją. Taip pat pažadėjo, kad dėl remonto daugiau neatšauks mūsų bendrų planų.

Vis dėlto nusprendžiau kol kas neskubėti su gydymu. Pirmiausia noriu suprasti, ar mūsų santuoka iš tiesų tokia tvirta, kaip maniau.

Nes vaikas neturėtų tapti būdu išsaugoti santykius, kuriuose jau trūksta pasitikėjimo.

O jūs ar ryžtumėtės susilaukti bendro vaiko su vyru, kuris rūpinasi pirmos santuokos sūnumi, bet svarbiausią akimirką paliko jus vieną? Ar vieno nuoširdaus atsiprašymo čia pakaktų?