Pavasarį iš mano sodo dingo mamos sodinti bijūnai. O rudenį kaimynė papasakojo tai, kuo iš pradžių negalėjau patikėti…

Man šešiasdešimt dveji. Turiu nedidelę sodybą, kurią paveldėjau iš tėvų. Gyvenu mieste, todėl ten nuvažiuoju savaitgaliais. Vasarą beveik visas laisvas dienas praleidžiu darže, tarp gėlių ir senų obelų.

Labiausiai branginu bijūnus prie verandos. Juos prieš daugelį metų pasodino mano mama. Kasmet pražysdavo didžiuliais rausvais žiedais. Mama jau seniai mirusi, todėl tie bijūnai man buvo daugiau nei paprastos gėlės.

Šį pavasarį atvažiavusi pastebėjau, kad pusės krūmo nebėra. Žemė buvo sujudinta, o ten, kur anksčiau augo stiebai, žiojėjo nedidelė duobė.

Iš pradžių pamaniau, kad kažkas nutiko per žiemą. Tačiau tvarkydama gėlyną po krūmu radau moterišką guminį sodo batą.

Nustebau. Mano jis tikrai nebuvo. Padėjau į sandėliuką ir daugiau apie tai negalvojau.

Rugsėjį sulaukiau netikėto skambučio.

Skambino kaimynė Aldona, gyvenanti kitoje gatvės pusėje.

„Janina, nenoriu kištis į svetimus reikalus, bet vakar mačiau keistą dalyką. Kol tavęs nebuvo, Regina vaikščiojo po tavo sodą.“

Regina buvo mūsų gretimo sklypo savininkė. Pažinojau ją daugiau kaip dvidešimt metų. Ji dirbo slaugytoja, turėjo automobilį, gražiai prižiūrėtą namą. Niekada nebuvome artimos draugės, bet visada pasisveikindavome.

„Gal ji ko nors ieškojo?“ paklausiau.

„Nežinau, ko ieškojo, bet išėjo su pilnu kibiru tavo obuolių. Mačiau savo akimis.“

Net nežinojau, ką atsakyti.

Obuolių man nebuvo gaila. Šiemet jų tiek daug, kad dalį vis tiek išdalijau pažįstamiems. Jei Regina būtų paprašiusi, būčiau pati priskynusi.

Bet kodėl reikėjo eiti į svetimą sklypą nieko neatsiklausus?

Tą vakarą prisiminiau ir pavasarį dingusius bijūnus.

Nuėjau į sandėliuką ir ištraukiau rastą batą. Jis buvo tamsiai žalias, nedidelio dydžio, su įskilusiu kulnu.

Staiga man kilo nemaloni mintis. O jeigu tai ne atsitiktinumas?

Kitą savaitgalį nuėjau pas Reginą.

„Norėjau tavęs paklausti vieno dalyko. Aldona sakė mačiusi tave mano sode. Gal reikėjo obuolių?“

Reginos veidas iškart pasikeitė.

„Tai dabar jau skundžiatės viena kitai? Neturi daugiau ką veikti?“

„Aš tik paklausiau. Jei reikėjo obuolių, galėjai pasakyti.“

„Tavo Aldona tegul savo kiemą žiūri! Ir tu manęs vagile nevadink!“

Aš net nespėjau paaiškinti, kad nieko vagile nevadinau.

Regina užtrenkė duris.

Grįžau namo susijaudinusi. Visą vakarą galvojau, kodėl paprastas klausimas sukėlė tokį pyktį.

Po kelių dienų vėl nuvažiavau į sodybą. Priėjusi prie tvoros pastebėjau, kad Reginos pusėje, visai šalia mūsų ribos, auga nedidelis bijūnų krūmelis.

Anksčiau jo ten nepastebėjau.

Priėjau arčiau. Lapai atrodė labai panašūs į mano mamos bijūnų, tačiau tokių augalų turi daugybė žmonių. Vien iš lapų nieko neįrodysi.

Tą akimirką pajutau ne tiek pyktį, kiek liūdesį.

Jeigu ji tikrai išsikasė dalį mano gėlių, kodėl nepaprašė? Būčiau mielai padalijusi krūmą. Juk bijūnus kartais net naudinga persodinti.

Vakare viską papasakojau vyrui.

Jis tik atsiduso.

„Janina, tu neturi jokių įrodymų. Viena kaimynė kažką matė, tu radai kažkokį batą, o dabar įtari visus iš eilės. Neverta dėl to gadintis nervų.“

Galbūt jis teisus.

Bet nuo tos dienos sodyboje nebesijaučiu taip ramiai kaip anksčiau.

Anksčiau palikdavau vartelius neužrakintus. Dabar kiekvieną kartą patikrinu spyną. Kai atvažiuoju, pirmiausia apeinu sodą ir pasižiūriu, ar niekas nedingę.

Praėjusį šeštadienį prie tvoros sutikau Reginą. Ji nusuko akis ir praėjo nė nepasisveikinusi.

O aš stovėjau ir galvojau, kaip greitai gali pasikeisti santykiai tarp žmonių, kurie dvidešimt metų gyveno greta.

Dėl kelių obuolių tikrai nesikreipsiu į policiją. Tačiau bijūnų man labai gaila. Ne dėl jų kainos. Tai buvo paskutinės mamos rankomis sodintos gėlės, kurias dar turėjau.

Dabar svarstau, ar verta įsirengti nedidelę kamerą, nukreiptą į savo kiemą. Nenoriu nieko be reikalo kaltinti, bet nebenoriu ir nuolat spėlioti.

Labiausiai mane skaudina ne tai, kad kažkas galėjo pasiimti mano obuolių ar gėlių. Skaudina mintis, kad žmogus, kuriuo tiek metų pasitikėjau, galėjo taip pasielgti.

O gal aš pati per daug įtarinėju?

Kaip jūs pasielgtumėte mano vietoje? Ar bandytumėte dar kartą pasikalbėti su kaimyne, ar tiesiog užrakintumėte vartelius ir daugiau nesiveltumėte į konfliktą?

Pasidalykite savo nuomone komentaruose. Gal kas nors esate patekę į panašią situaciją?