«Aš laukiau, kad tu sugrįši…»

Jis gulėjo prie kelio be jėgų jau tris dienas.

Šlapius, peršalęs, su sumušta akimi ir kailiu, susivėlęs nuo purvo ir lietaus. Pro šalį lekiančios mašinos jį baugino, bet jis nesitraukė. Jis laukė.

Jis nežinojo, kad jų daugiau nebebus.

Ten, kur stovėjo jų mašina — balta, sena, kvepianti kava ir mėtų saldainiais — jis matė, kaip ją nuveža. Prisimena, kaip durys garsiai trinktelėjo, kaip aštrus signalas nutraukė tylą, ir kaip nuo ratų pakilo vandens lašai. Jis pribėgo, norėjo įšokti, kaip visada. Bet jo nepaėmė.

Jam skaudėjo — ne nuo lietaus ir alkio. Nuo to, kad durys daugiau neatsidarė.

Žmonės, praeinantys pro šalį, sustabdydavo žvilgsnį. Kažkas filmavo telefonu, kažkas mėtė duonos kąsnį, kažkas murmėjo: «Štai vėl, kažkas išmetė». Bet jis nebuvo “išmestas”. Jis buvo mylimas.

Iki tam tikro momento.

Šeimininkė glostė jį per nugarą, vadino juokingu vardu ir juokėsi, kai jis šoko ant palangės. O šeimininkas bartsavo ant jo tik juokais. Jis žinojo, kad jie — jo šeima. Jis miegojo prie jų kojų, jautė jų kūnų šilumą ir buvo tikras: tai amžinai.

Bet tą dieną jie išvažiavo. Jam nesutilpo galvoje: kodėl be jo?

Jis bandė bėgti paskui mašiną. Nesuspėjo pagauti ir  sugrįžo ten, kur jį paliko. Jį užliejo vandens banga nuo kelio. Jis krito, susižalojo, po akimi. Praėjo diena. Antra. Jis beveik nevalgė. Tik gėrė lietaus vandenį iš balos. Ausys drebėjo nuo kiekvieno garso — galbūt tai jie?

Kartais jam atrodė, kad girdi jos balsą. Lyg ji kviestų jį. Jis pašokdavo, bėgdavo link kelio… o vėl grįždavo prie kelkraščio.

O viename iš namų netoliese moteris žiūrėjo pro langą. Kiekvieną dieną — į jį. Ji negalėjo suprasti, kodėl jis nepasitraukia. Maitino, nešė maisto. Bet jis vis tiek grįždavo ant asfalto, prie šlapio bordiūro, prie tuštumos, kurios negalėjo užpildyti net pats švelniausias žmogus.

Ketvirtą dieną ji nebeištvėrė.

Išėjo, nusileido ant kelių tiesiai ant šlapio asfalto ir pradėjo su juo kalbėtis. Ramiai. Tyliai. Kaip su vaiku.

— Tu gi nekaltas, tiesa?.. Jie tiesiog nuvažiavo toliau. Be tavęs. O tu vis dar lauki…

Jis žiūrėjo jai į akis. Nebėgo. Nešnypštė. Tik pavargęs žiūrėjo, lyg klausdavo: «O gal jie sugrįš?»

— Aš nepakeisiu tau jų… bet galiu pabandyti. Tik jei sutiksi.

Jis sustingo. Paskui, lėtai, su pastangomis, pakilo. Priėjo. Priglaudė prie jos kojos.

Ir tuo metu iš jos akių pasipylė ašaros. Ne dėl to, kad gaila. O dėl to, kad jo veiksme — tame sunkiame, chromavome žingsnyje — buvo visa skausmas, kurį tik gali išgyventi išduota širdis.

Dabar jis miega ant jos sofos, apsuptas į pledą. Vis dar su skaudančia akimi, bet jau švarus ir pavalgęs. Ji pavadino jį paprastai — Grisu, nes jis buvo pilkas kaip lietus. Jis vis dar kartais pabunda naktį ir eina prie durų. Klausosi. Miaukia. Laukia….

Bet jau ne taip.

Nes dabar jo laukia ir myli kiti.

Ar kada nors jautėte, kad gyvūno širdis sumušta stipriau nei žmogaus? Ką darytumėte, jei jį pamatytumėte prie kelkraščio?..