Aš visą vaikystę padėjau broliui. O kai man reikėjo pagalbos — jis tiesiog uždarė prieš mane duris

Aš visada buvau šalia. Kai jis verkdavo vaikystėje — laikiau jį už rankos. Kai tėvai ginčijosi — aš jį užmaskuodavau, įjungdavau muziką kiek garsiau, pasakodavau pasakas. Kai jis neišlaikė pirmojo egzamino, aš padėjau jam vėl atsistoti ant kojų. Kai jis persikėlė į kitą miestą, aš važiavau naktiniu autobusu, kad padėčiau su kraustymusi, nes be manęs jis neturėjo nieko.

Manęs niekas neklausė, ar aš noriu padėti. Aš tiesiog žinojau: taip yra teisinga.

Mano brolis buvo mano „projektas“ — iš tų, kuriuos visada nori palaikyti, paskatinti, ištraukti iš bėdų. Jis visada vos spėjo, vos susitvarkydavo, bet atrodė toks nuoširdus savo pažeidžiamume, kad aš tai priimdavau kaip silpnumą, o ne kaip įprotį imti, neduodant atgal.

Kai man tapo sunku — tikrai sunku — paskambinau jam pirmiausia. Aš nenorėjau kalbėti, bet teko: praradau darbą, užvilkinu mokėjimus už būstą, atėjo atsisakymas dėl kredito ant kortelės. Aš neprašiau daug. Tik trupučio laiko ant jo sofos. Dvi savaites. Tiesiog atsikvėpti ir vėl atsistoti.

Jis tylėjo.

— Ema, suprask… Čia ankšta. Vaikai, Laura nervinasi. Be to, tu žinai — mes su tavimi esame visiškai skirtingi. Tu tokia stipri, tu susitvarkysi. O aš dabar negaliu įsitraukti į kažkieno bėdą. Atleisk. Tiesą sakant.

Aš stovėjau prie stotelės, su telefonu rankose ir dokumentų paketu, ir nesupratau, kas vyksta. Ar tai buvo jis? Mano brolis, kurį ištraukdavau iš dešimčių situacijų?

Norėjau šaukti. Paskui — verkti. Paskui — išbraukti viską. Bet vietoje to aš tiesiog nuvažiavau pas draugę, kurią kartą pakėliau, kai ji buvo dekretiniame atostogose ir negalėjo pakilti. Ji atvėrė duris — iškart, be žodžių.

— Tavo žvilgsnis toks, kaip mano buvo 2009-aisiais. Įeik. Pas mane dar liko tas pledas.

Praėjo daugiau nei metai. Aš radau darbą, atsigavau, net įkūriau mažą siuvimo dirbtuvę. Brolis rašė. Klausė, ar nenoriu susitikti, ar nesu įsižeidusi. Aš įsižeidęs nebuvo. Aš atsimenu. Skirtumą tarp tų, kurie šalia, kai esi apačioje — ir tų, kurie šalia, tik kol tu stiprus.

Nuo to laiko aš renkuosi save. Ne iš pasididžiavimo. Iš pagarbos.

Ar jūs tęstumėte bendravimą su žmogumi, kuris jums atsisakė pagalbos sunkiu momentu? Ar tai tas momentas, po kurio viskas jau nebebus taip, kaip anksčiau?