Daryk gerą: nusprendžiau pasiimti svetimą močiutę iš senelių namų, tačiau nė vienas iš mano draugų nepritare mano poelgiui

Gyvenime būna akimirkų, kai turime rinktis, nors ne visi gali suprasti mūsų pasirinkimo prasmę. Mano poelgis tapo būtent tokiu. Manau, daug moterų mano amžiaus, perskaičiusios tai, mane supras: mano vaikai jau užaugo, gyvenimas nusistovėjęs, regis, nėra vietos naujiems įsipareigojimams. Tačiau vienas atsitiktinumas privertė mane susimąstyti ir pasielgti netikėtai.

Viskas prasidėjo nuo paprasto apsilankymo. Kartą nuėjau į senelių namus aplankyti pažįstamos, su kuria anksčiau dažnai susitikdavome renginiuose. Tą dieną ypač aiškiai pajutau, kaip sunku tiems senoliams, kurie liko vieni su savo mintimis.

Pamačiau vieną senyvo amžiaus moterį — Aną. Jos žvilgsnis buvo pilnas vienatvės ir liūdesio, kuris manęs neapleido net sugrįžus namo.

Iš pradžių bandžiau kartkartėmis ją aplankyti, tiesiog pabūti šalia. Ji mane sutikdavo atsargiai šypsodamasi, tarsi bijodama suklysti, kad daugiau nebepasirodysiu.

Ir kiekvieną kartą, atsisveikinant, Ana tyliai stovėdavo prie durų, bijodama paleisti mano ranką. Tada ir atėjo į galvą mintis: galbūt galiu padaryti daugiau?

Kai išsakiau savo idėją artimiesiems ir draugams, jų reakcija buvo visiškai netikėta. „Ar tu iš proto išėjai? Kam tau to reikia? Juk turi savo vaikus, savo šeimą, kam tau tokia našta?“ — niekas nesuprato, kodėl noriu prisiimti šią atsakomybę.

Bet aš negalėjau pamiršti jos veido ir tos bedugnės tylos jos akyse. Šis jausmas buvo stipresnis už visus argumentus.

Sprendimas pasiimti Aną pas save nebuvo toks paprastas, kaip maniau iš pradžių. Reikėjo paruošti jai kambarį, peržiūrėti dienotvarkę ir surasti kompromisą su artimaisiais, kurie vis dar abejojo mano poelgiu.

Tačiau vos tik ji peržengė mano namų slenkstį, pajutau, kad padariau teisingą pasirinkimą. Jos akyse, kur anksčiau gyveno liūdesys, dabar švytėjo dėkingumas ir šiluma.

Kiekvieną dieną vis labiau pastebėjau, kaip keičiasi Ana. Ji vėl pradėjo domėtis dalykais, kurie anksčiau ją džiugino: kalbėjo apie gėles, gamtą, dalijosi paprastais džiaugsmais.

Jos sveikata pagerėjo, ji tarsi atgavo jėgas, įgijo naują gyvenimo džiaugsmą. O aš supratau, kad darant gera nereikia ieškoti supratimo. Ne visi geba suprasti, kodėl kas nors pasiryžta ištiesti pagalbos ranką svetimam žmogui.

Praėjo laikas, ir dabar, atsigręžusi atgal, suprantu: ta diena, kai nusprendžiau veikti nepaisant draugų nuomonės, buvo viena svarbiausių mano gyvenime. Juk kitiems padarytas gėris visada sugrįžta tūkstantį kartų — net jei tik dėkingo žvilgsnio ar šilto žodžio forma.