Dėl mano sprendimo nuo manęs nusigręžė visa šeima, o aš pagaliau pasijutau laiminga

Mes su vyru buvome susituokę beveik 23 metus, turime 2 suaugusius vaikus, net anūką. Ilgą laiką visi laikė mūsų šeimą pavyzdine, tačiau meilės savo vyrui aš niekada nejaučiau.

Mes susituokėme, kai man buvo 20 metų. Jis tada labai ilgai ir gražiai man asistavo, tačiau širdies šiam žmogui niekada neatvėriau. Jaunystėje turėjau audringą romaną su kitu jaunuoliu. Vienas kitam buvome pirmąja meile ir tokių ryškių bei stiprių jausmų daugiau niekada niekam nejaučiau.

Mano tėvai niekada nepritarė mano santykiams su Vyteniu, jis buvo ne iš pačios sėkmingiausios šeimos, mieste jį visi pažinojo kaip vietinį chuliganą, o aš mokiausi puikiai ir tikėjausi baigti aukso medaliu, svajojau stoti į mediciną. Žodžiu, kaip geriausiose filmų apie meilę tradicijose, geros mergaitės ir blogo vaikino romanas.

Mokyklą baigiau be medalio dėl to, kad dažnai praleisdavau pamokas kartu su savo išrinktuoju ir mokslams skyriau jau nebe tiek daug laiko, kaip anksčiau. Mano tėvas buvo įsiutęs, rakindavo mane namie, net grasindavo.

Prisimenu, kaip dažnai norėdavau pabėgti iš namų, nes nuolatinius skandalus, barnius ir riksmus kęsti buvo nepakeliama. Mama ir močiutė bandė paprotinti mane, jauną ir iki ausų įsimylėjusią mergiotę, kad jei aš neįgausiu proto ir nepradėsiu vėl mokytis, tai neįstosiu į jokį universitetą.

– Tu su savo Vyteniu susigadinsi visą gyvenimą! Jis paskui pirmą sutiktą iš paskos nubėgs, o tu liksi be pinigų, be išsilavinimo ir be stogo virš galvos! – šūkavo mama.

Kasdien buvo neįmanoma būti namuose, giminaičių riksmai ir klyksmai siaubingai slėgė ir galų gale aš nusprendžiau nutraukti santykius su Vyteniu. Mano nervai buvo ant ribos.

Išsiskyrėme mes nelabai maloniai. Susibarėme ir prikalbėjome vienas kitam daug ko. Buvau prislėgta ir susikrimtusi. Iš visų pusių man tvirtino, kad taip teisinga ir pas mus nebūtų ateities, tačiau man nuo to lengviau nebuvo.

Įstojau į mediciną, kaip ir norėjo mano tėvas, aš pati kadaise apie tai svajojau, bet tada man norėjosi tiesiog kažkuo užpildyti vidinę tuštumą. Ir aš užpildžiau ją mokslu. Dieną naktį zubrinau anatomiją ir kitas disciplinas, paskui dar ėmiau uždarbiauti.

Po kurio laiko man pradėjo asistuoti būsimas vyras. Susipažinome bendrų draugų kompanijoje, jis iškart ėmė rodyti dėmesio ženklus, tačiau aš neskubėjau atsakyti jam tuo pačiu.

Mes daug bendravome, tačiau aš jį priėmiau tik kaip draugą, ne daugiau. Širdies gilumoje vis dar ilgėjausi savo pirmosios meilės ir tikėjausi, kad kada nors mes būsime kartu.

– Koks geras vaikinas ir kaip į tave žiūri! – sakė man visos draugės.

Tik man nesinorėjo jokių romantinių santykių nei su juo, nei su kažkuo kitu. Mano mama matė, kaip Ignas neša man gėles, dovanas ir lydi mane namo, tačiau aš neatsakau tuo pačiu.

– Tai taip ir lakstysi nuo gero vaikino? Gana jau verkšlenti to savo Vytenio! Jis jau turbūt dešimtį tokių kaip tu susirado! Dabar visą gyvenimą gerus vaikinus vaikysi? Tai ir liksi senmerge kaip teta Zita! O vaikinas geras, protingas, dirbantis, iš padorios šeimos. Svarbiausia, kad jis tave myli, o pati žiū ir priprasi prie jo,- sakė man mama.

Apie Vytenį tada jau seniai nieko nebuvo girdėti. Pagalvojau ir nusprendžiau suteikti Ignui šansą. Mes pradėjome susitikinėti, jis buvo laimingas, kad pagaliau atsakiau jam tuo pačiu, dar gausiau apibėrė gėlėmis ir komplimentais.

Taip, mergino jis labai gražiai. Gerbiau jį, visada gerai ir dorai su juo elgiausi, tačiau tokių jausmų kaip Vyteniui pas mane daugiau niekada nebuvo.

Su Ignu susituokėme po pusmečio santykių, po metų mums gimė dvyniai, sūnus ir dukra. Aš tada dar nespėjau baigti universiteto, derinti dviejų kūdikių priežiūrą ir medicinos studijas buvo beprotiškai sunku.

Vyras dirbo dvejuose darbuose, kad aprūpintų šeimą, o aš stengiausi neišprotėti nuo krūvio, kuris mane užgriuvo. Mano mama persikėlė pas mus padėti su vaikais ir man pasidarė truputį lengviau.

Laikas ėjo, vaikai augo, po 12 klasių abu įstojo mokytis kitame mieste ir išvažiavo. Pirmąkart po tiek metų likau su vyru visiškai viena.

Iš pradžių po vestuvių mes gyvenome su jo tėvais, paskui gimė vaikai ir mes jau tapome didele šeima, todėl beveik niekada nebuvome vieni šitiek laiko.

Aš dažnai sugaudavau save begalvojančią, kad jei ne vaikai, mes neturėtume visiškai nieko bendro, net bendrų temų pokalbiui buvo ne tiek daug. Jaučiausi vieniša ir nebuvo su kuo pasidalyti tuo, kas dedasi širdyje.

Prieš du metus Vytenis, toji pati pirmoji meilė, rado mane per socialinius tinklus. Mes pradėjome dažnai susirašinėti, daviau jam savo telefono numerį, mes kartais susiskambindavome.

Pasirodė, kad po mūsų išsiskyrimo jis išėjo į kariuomenę, paskui mokėsi automechaniku ir ėmė uždarbiauti servise. Su laiku atidarė savo automobilių taisyklą ir dabar mieste turi kelis taškus. Šeimos taip ir nesukūrė, vaikų neturi.

– Tu žinai, niekada tavęs nepamiršau, dažnai prisimenu,- pasakė man Vytenis, kai mes pirmąkart susiskambinome.

Žodis po žodžio mes ėmėme bendrauti dažniau. Mums buvo taip lengva, galėjome kalbėtis valandomis. Mane šiek tiek baugino mano pačios jausmai, kurie kildavo man dėl paprastų telefoninių pokalbių su Vyteniu. Po kurio laiko susitikome.

Tada jau abu supratome, kad vis dar mylime vienas kitą.
– Tavo vaikai jau suaugę,- pasakė man Vytenis,- manau, kad tave supras, jei tu panorėsi pagyventi sau. Bet kuriuo atveju spręsti tau. Nespausiu ir nereikalausiu, aš viską suprantu.

Tada buvau beprotiškai dėkinga Vyteniui už tuos žodžius. Pasakiau, kad man reikia šiek tiek laiko sprendimo priėmimui. Mes su Vyteniu ėmėme reguliariai susitikinėti, kartais ištrūkdavome kur nors per išeigines, leisdavome laiką kartu, vyrui sakydavau, kad kažkur važiuoju su draugėmis.
Kažkuriuo momentu pabodo gyventi dvigubą gyvenimą.

Su vyru mūsų niekas nebesiejo, man kartais net būdavo sunku būti šalia jo. Pranešiau jam, kad noriu skirtis. Ramaus pokalbio mums nesigavo, jis iškėlė man skandalą. Tylėdama susirinkau daiktus ir išvažiavau pas Vytenį.

– Mama, ką tu išdarinėji? Man ką tik skambino tėtis, tai tiesa? – šaukė man į ragelį dukra.

Mes su ja tada smarkiai susibarėme, ji pasakė, kad manęs nė pažinti nenori. Sūnus tiesiog nustojo atsakinėti į mano skambučius ir žinutes.

Grįžti pas vyrą aš nenoriu, nors jis man ir sako, kad pasiruošęs viską atleisti, kad tik aš sugrįžčiau. Dukra pasakė, kad nebendraus su manimi, jei aš išeisiu pas kitą vyriškį. Mano motina, sužinojusi mano sprendimą skirtis, irgi sukėlė skandalą ir aprėkė mane net su keiksmažodžiais.

O aš dabar pirmąkart per šitiek metų jaučiuosi laiminga šalia mylimo žmogaus. Tikiuosi, kad su laiku mano šeima sugebės priimti mano sprendimą, bet dabar labai sunku suvokti faktą, kad jie nė nenori manęs išklausyti ir suprasti.