Dieną prieš vestuves nugirdau jaunikio pokalbį telefonu. O per vestuves surengiau tokią sceną, kad visi svečiai liko nustebę

Dieną prieš vestuves pas mane atvažiavo mano geriausia draugė Viktorija, ir mes pradėjome kalbėti apie mano artėjančią santuoką. Draugė džiaugėsi dėl manęs ir juokėsi iš mano ankstesnių planų netekėti iki trisdešimties:

— Prisimeni, kaip prisiekei, kad aplenksi civilinės metrikacijos biurą per dešimties žingsnių atstumą, kol nepradėsi savo verslo?

Šypsojausi ir atsakiau:

— Jei būtum sutikusi Karolį, tu irgi norėtum už jo tekėti. Pažiūrėk, koks gražuolis mano būsimas vyras, be to, jis mane labai myli, o aš jį taip pat. Jis jau turėjo liūdną santuokinės patirties etapą, bet mūsų atvejis bus kitoks, nors aš ir neprieštarauju jo susitikimams su dukra – tai jo vaikas.

Viktorija ironiškai purtė galvą ir siūlė dar kartą pagalvoti, sakė, kad dar ne vėlu atšaukti pokylį. Pagrindinis jos argumentas buvo tas, kad dvidešimtmetės merginos, vienintelės turtingų tėvų dukters, santuoka su trisdešimt trejų metų verslo nevykėliu atrodo keistai.

Netikėtai, pokalbio metu, pamačiau į kiemą įvažiuojantį savo sužadėtinio automobilį, todėl nutraukiau draugę per vidurį sakinio:

— Liaukis, viskas bus gerai, bėgu padaryti Karoliui staigmeną.

Išėjau į kiemą pro šoninį įėjimą ir už gyvatvorės priartėjau prie automobilio. Mano nuostabai, Karolis neskubėjo išlipti, jis gana emocingai kalbėjo telefonu:

— Palauk dar kelis mėnesius, negaliu gi išsiskirti kitą dieną po vestuvių, mes dar nesusitarėme su Ievos tėčiu dėl visų finansinių klausimų, jis pažadėjo gerai paremti mano įmonę, sakė, kad padės kaip giminaitis. O po to viskas, kaip ir planavome – skyrybos ir į skirtingas puses!

Klausiau ir netikėjau savo ausimis, o paskui, tyliai, kad neišsiduotų, grįžau į namus. Užlipusi į savo kambarį, nesiaiškinau su drauge, kodėl nepasitikau sužadėtinio, o kai Karolis pats atėjo, pasiteisinau tuo, kad reikia pasimatuoti vestuvinę suknelę, kurios jaunikis, pagal tradiciją, neturi matyti, todėl jam teko palikti mane vieną ir eiti pabendrauti su mano tėvais.

Viktorija jautė, kad kažkas atsitiko, tačiau aš nepasakiau jai to, ką išgirdau iš savo „mylimojo“, tik pridūriau, kad visi taškai ant „i“ bus sudėti rytoj, per vestuves.

Su sužadėtiniu elgiausi gana santūriai, Karolis kelis kartus klausė, kas atsitiko, bet mano mama jį nuramino:

— Tiesiog jaudinasi tavo nuotaka, kai taps tavo žmona, iš karto nurims!

Šypsojausi, nes mama net neįtarė, kad šio apgaulingo žmogaus žmona aš tikrai netapti neketinu…

Išgirdome Mendelsono maršą, pasirašėme ir išvažiavome į restoraną. Jau įsisiūbavus linksmybėms, kai visi svečiai, ir jaunikis taip pat, buvo pakilios nuotaikos, paprašiau mikrofono ir į didžiulį ekraną restorane įjungiau USB atmintinę.

Po kelių sekundžių nutilę svečiai pamatė gražų skaidrių šou iš nuotraukų, kurias surinkau iš Karolio buvusios žmonos puslapio.

Štai jie vaikšto parke dar prieš vestuves, štai jie toje pačioje civilinės metrikacijos salėje, kur buvome ir mes, štai kadrai iš povestuvinės kelionės, štai laimingas tėtis sutinka žmoną ir dukrą iš gimdymo namų…

Kai ekranas užtemo, pranešiau svečiams ir nustebusiam Karoliui, kad vargu ar mums kas nors pavyks, nes jo namuose laukia žmona ir dukra, todėl mūsų santuoka anuliuojama, o jis nuo šios akimirkos gali laikyti save laisvu.

Atsivėrusioje tyloje, ko gero, buvo galima girdėti, kaip tiksėjo laikrodis šalia tik ką išjungto ekrano, tada Karolis bandė man ką nors pasakyti, tačiau net neprisileidau jo, parodydama į išėjimą.

Prie manęs priėjusiam tėčiui pažadėjau viską paaiškinti rytoj, o svečiams pasiūliau tęsti šventę, atsipalaiduoti ir pasidžiaugti dėl manęs, kad nepadariau klaidos, kurios vėliau turėčiau gailėtis.

Nors apgaulės kartėlį jaučiu iki šiol, praėjus pusmečiui po „vestuvių“…