Dvasinis pokalbis su Dievu. Tai buvo jos asmeninė diena, skirta kažkam tyram ir paslaptingam
Žana ruošėsi šiai dienai su jauduliu, kuris augo jos širdyje kiekvieną rytą, kai tik ji pramerkdavo akis. Pirmoji komunija jai nebuvo vien tik apeiga, bet kažkas daug daugiau – kažkas, ko ji dar negalėjo paaiškinti žodžiais, bet labai stipriai jautė.
Tai buvo jos asmeninė diena, skirta kažkam tyram ir brangiam, tarsi ji eitų į svarbų susitikimą su Tuo, kuris visada laukia jos, kuris girdi jos mintis net ir sunkiausiomis akimirkomis.
Rytą, stovėdama prieš veidrodį, Žana pasitaisė baltą vainiką ant savo plaukų. Tai buvo jos močiutės dovana – lygiai toks pat vainikas, kurį močiutė dėvėjo savo pirmosios komunijos dieną.
Tą akimirką Žana pajuto lengvą nerimą ir pagarbą. Ji žinojo, kad jos mama, močiutė ir net prosenelė kažkada ėjo per šį ritualą, ir kiekviena jų skyrė šią dieną savo maldoms, prašymams ir paslėptoms mintims. Dabar atėjo jos eilė.
Kai Žana įžengė į šventovę, ryto saulės šviesa žaidė vitražuose, nudažydama patalpą švelniomis, šiltomis spalvomis. Ji žengė per praėjimą, jausdama, kad yra kažko seno ir svarbaus dalimi, tarsi jos žingsniai būtų susiję su tūkstančiais žmonių, kurie kažkada čia atėjo su viltimi, su skausmu, su džiaugsmu ir laukimu. Viskas aplink dvelkė ramybe, ir šis jausmas po truputį nuėmė nuo jos įtampą.
Žana priklaupė ir sudėjo rankas, kaip ją mokė. Šią akimirką visas pasaulis tarsi dingo, ir ji liko viena su Dievu. Iš pradžių ji nežinojo, ką pasakyti, jos mintys maišėsi.
Norėjosi pasidalinti viskuo – savo baimėmis dėl ateities, džiaugsmu dėl to, kad tėvai ja didžiuojasi, ir net mažomis paslaptimis, kurių ji niekada niekam nepasakojo.
– Viešpatie, – tyliai sušnibždėjo Žana, jausdama, kaip jos širdis pradeda plakti šiek tiek greičiau, – aš atėjau čia, nes žinau, kad Tu visada šalia. Bet kartais man atrodo, kad ne visada Tave jaučiu. Kodėl taip yra?
Ji prisiminė, kaip vieną kartą jos draugė pasakė, kad niekada nematė Dievo ir kad Jam, galbūt, nerūpi jų mažas gyvenimas. Tada Žana jautėsi sutrikusi. Jai buvo nesuprantama, kodėl žmonės abejoja tuo, ką ji taip aiškiai jaučia. Ir štai dabar, šioje tyloje, ji ieškojo atsakymo.
– Kartais ir man būna baisu, – tęsė ji, – bet juk Tu visada čia, tiesa? Net kai negirdžiu Tavo balso?
Ji pakėlė akis į statulą, stovinčią priešais ją, ir tą akimirką pajuto tokią gilią ramybę, tarsi atsakymas į jos klausimą buvo čia pat. Ne žodžiuose, ne paaiškinimuose, o tyloje, kuri ją supo.
Žana užsimerkė ir prisiminė akimirką, kai prieš kelias savaites jos mama pabučiavo ją į kaktą prieš miegą ir tyliai pasakė: „Tu mūsų stebuklas“. Tada ji taip pat pajuto šį šiltą jausmą širdyje.
Galbūt taip ir veikia Dievo meilė? Per mažas akimirkas, per žodžius tų, kurie šalia? Ji staiga suprato, kad tai ir yra tas ryšys, kuris nematomas, bet visada juntamas.
– Viešpatie, – sušnibždėjo Žana dar kartą, šį kartą su šypsena, – noriu būti arčiau Tavęs. Padėk man visada Tave girdėti – ne tik čia, bet ir gyvenime, kai man bus sunku ar džiugu.
Jos širdis prisipildė šviesos, ir Žana suprato: Dievas yra su ja. Jis nereikalauja iš jos įrodymų ar formalių žodžių. Jis priima ją tokią, kokia ji yra – su visomis jos mintimis, baimėmis ir mažomis džiaugsmelėmis.
Ji nėra viena. Ji – dalis kažko didingo, šilto ir gero, kaip mamos ar močiutės apkabinimai, kurie visada šalia, net kai jų nėra šalia fiziškai.
Kai Žana atsistojo ir pasuko link išėjimo, jai pasirodė, kad ji tapo šiek tiek kitokia. Ši diena, šis susitikimas, šis pokalbis – visa tai liks su ja visada, kaip tylus, bet stiprus švyturys, kuris nušvies jos kelią, kad ir kaip jis besiklostytų.
