Gyvūnų prieglaudoje atsirado paslaptingas rėmėjas – bet kai jį surado, paaiškėjo, kad jam pačiam reikalinga pagalba

Prieglauda miesto pakraštyje vos išgyveno. Savanoriai darė viską, ką galėjo: rinko aukas, gydė gyvūnus, vedžiojo juos pasivaikščioti, šiltino voljerus. Bet net ir su jų pasiaukojimu pinigai tirpo greičiau, nei norėjosi.

Todėl, kai į prieglaudos sąskaitą pradėjo reguliariai pervedinėti pinigus nežinomas geradaris, darbuotojai buvo apstulbę.

Kiekvieną mėnesį atkeliaudavo suma — ne milžiniška, bet pastovi. Už ją buvo galima nupirkti pašaro, sumokėti už dalį vaistų, netgi įrengti šildymą patalpoje šuniukams. Laiškai be parašų, pervedimai su žyme «Už uodegytes». Jokių kontaktų, jokio dėmesio troškimo.

Keliskart savanoriai mėgino išsiaiškinti, kas stovi už šių gerų darbų, bet bankai atsisakė atskleisti informaciją. Tai tęsėsi beveik metus. O tada vieną dieną prie prieglaudos pasirodė senyvas vyras, per petį persimetęs nudėvėtą krepšį. Jis stovėjo prie vartelių, nedrįsdamas įeiti. Jį pastebėjo Laura, viena iš savanorių, ir skubėjo jo link.

— Gal jums padėti?

Jis pažvelgė į ją su lengva šypsena:

— Tai aš. Tas, kuris jums padeda. Tiesiog norėjau pažiūrėti.

Jo vardas buvo Rikas. Jis gyveno senajame name visai netoliese, vienas. Buvo inžinierius, dabar pensininkas. Jaunystėje jis turėjo šunį vardu Basteris. Po Basterio netekties Rikas nebesiryžo turėti kito gyvūno. Bet vieną dieną jam į akis krito straipsnis apie prieglaudą. Ir jis suprato, kad gali daryti gerus darbus — tyliai, iš užkulisių.

— Nenorėjau, kad man dėkotų, — pasakė jis. — Paprasčiausiai… žinojau, kad kažkam bus šilčiau.

Laura pakvietė jį užeiti. Jis ilgai vaikščiojo pro voljerus, kalbėjosi su šunimis, glostė kates. Jo akyse matėsi švelnumas, tarsi jis pažinotų kiekvieną iš jų asmeniškai.

Savanoriai vienas per kitą pasakojo istorijas, rodė, kaip prieglauda įrengta. O tada pastebėjo: Rikas pavargo. Jam akivaizdžiai buvo sunku vaikščioti, jis dūso.

Laura pasiūlė jį parvežti namo. Namas buvo mažas, beveik be baldų. Krosnis šildė blogai, šaldytuvas buvo beveik tuščias. Jis nesiskundė. Tiesiog gyveno, kaip galėjo, atiduodamas tą mažumą, kurią dar turėjo.

Nuo tos dienos savanoriai pradėjo lankytis pas jį. Vieni atnešė maisto, kiti įrengė naują šildytuvą. Vienas vaikinas sutvarkė čiaupą. O po savaitės jo namuose atsirado šuniukas vardu Čipas.

Rikas iš pradžių bandė nesutikti:

— Aš jau nebejaunas.

Į tai Laura atsakė:

— O jis — dar visai mažutis. Jums bus lengviau dviese.

Dabar Čipas pasitinka Riką prie vartelių. O prieglaudoje, ant sienos, kabo nuotrauka su užrašu:

«Tiens, kurie padeda iš širdies». Nes gerumas grįžta. Kartais — pačiomis netikėčiausiomis formomis.