Kai sužinojau, kas atėmė iš mamos visas atsargas, man teko veikti ryžtingai

Mano mamai jau 77-eri. Ji gyvena viena, nes prieš keletą metų mirė tėvas. Tik aš ja rūpinuosi, nes mano jaunesnysis brolis yra tikras nesusipratimas.

Kaip ir jo žmona. Jie visiškai nesidomi mama ir tik atima iš jos paskutinius daiktus. Net po tėvo mirties jų elgesys nepasikeitė. Laidotuvėmis rūpinausi aš – Tomas neprisidėjo nė centu.

Pastaruoju metu mamos sveikata pablogėjo, todėl ji net duonos pati nusipirkti nebegali. Man tenka kas kelias dienas atvažiuoti pas ją ir atvežti produktų. Specialiai perku viską dviem šeimoms, kad mama turėtų kuo maitintis.

Štai rudenio pradžioje nusipirkau daržovių maišais, nes vėliau parduotuvėse viskas būna tris kartus brangiau. Dalis bulvių, burokėlių, morkų ir svogūnų buvo nugabenta motinai.

Po kelių dienų vėl apsilankiau, o atsargų nebėra. Liko tik kelios bulvės – užteks tik sriubai. Aš jos paklausiau:

– Mama, o kur visos daržovės? Ji nuleido akis ir atsakė:

– Dukra, nepyk, bet aš nusprendžiau atiduoti Tomui. Jis atvažiavo prieš kelias dienas, sakė, kad visai blogai su pinigais – sėdi alkani ir neturi kuo apsirengti.

Aš tiesiog išviriau iš nervų, bet stengiausi laikyti save rankose. Įdomiausia, kad pagal nuotraukas socialiniame tinkle brolio šeima visai neatrodo vargingai. Prieš savaitę jie buvo kalnuose. Aš net savo vaikų negaliu išsivežti į sodybą. Giliai įkvėpiau, nusiraminau ir paklausiau mamos:

– Mama, ar jie dažnai atima iš tavęs maistą?

– Ne, tik kartais. Tu būtum mačiusi, kaip Tomas suliesėjo. Kaip aš galėjau jam atsisakyti?

– O tu nesvarstei, kad jis tave apgaudinėja? Tomas suliesėjo, nes pradėjo lankytis sporto salėje. Ar pasakyti, kiek kainuoja mėnesinis abonementas?

Parodyti nuotraukas, kur jie atostogauja? Ir dar kiekvieną savaitgalį eina į restoranus. Aš sau to leisti negaliu.

– Dukra, nesakyk nesąmonių! – Nesąmonių? Gerai, aš atskleisiu jo tikrąją pusę. Kitą dieną nuvykau pas brolį. Vos įėjusi į namus pajutau daržovių kvapą – reiškia, jos jau buvo pradėtos naudoti. Brolienė apsimetė, kad manęs nepastebi. Aš jos paklausiau:

– Iš kur gavote daržovių?

– Uošvė mums davė, – šypsodamasi atsakė Tomo žmona. – Davė? Tau ne gėda? Juk mama net duonos negali nusipirkti, o jūs iš jos atimate paskutinį kąsnį. Aš išleidau visą atlyginimą, kad ji žiemą turėtų atsargų. Pati vilkau tuos maišus, o jūs tiesiog pasiėmėte? Ar aš privalau dar ir jus aprūpinti?

– Greitai nešk viską atgal mamai! – pridūriau, kai pamačiau brolį prie durų. – Nieko aš neketinu nešti!

– Gerai, aš ne didžiavyrė, pati viską susigrąžinsiu! Vilkti visą daržovių maišą buvo sunku, bet neturėjau kitos išeities. Brolis ir jo žmona tiesiog tyliai stebėjo mane.

– Grąžinti troškinį? – nusijuokė Tomo žmona.

– Žinoma, bent vieną gerą darbą mamai padarysi! – atsakiau aš.

– Bet ten mūsų mėsa.

– Gali ištraukti, jei nenori vaišinti uošvės. Prie laiptinės paskambinau vyrui, kad mane pasiimtų. Kartu nuvykome pas mamą ir sėdome vakarieniauti. Beje, brolienės troškinys buvo skanus – sau jie gamina skaniai.

Džiaugiausi, kad pasiekiau teisingumo. Galbūt kas nors mane pasmerks, bet aš kitaip pasielgti negalėjau. Nenoriu, kad mano mama kentėtų dėl netinkamo brolio elgesio.

Gaila, kad jis taip ir nesugebėjo parodyti jai net gero žodžio per senatvę.

O ką jūs darytumėte? Gal reikėjo tiesiog nupirkti dar daržovių?