Tiesa, sakoma, kad ant svetimos nelaimės laimės nepastatysi. Dabar gyvenu amžinoje baimėje, kad mano naujoji draugė gali pasirodyti tokia pat neištikimoji kaip Amalija…

Su Amalia dirbome toje pačioje įmonėje, bet skirtinguose biuruose. Pasitaikydavo, kad abu užtrukdavome iki vėlumos, o jos vyras – mano draugas – galėdavo man paskambinti ir paprašyti, kad nuvežčiau Amaliją iki autobusų stotelės ir pasirūpinčiau, kad ji spėtų į autobusą, o jis ją pasitiktų pas save.

Taigi kartais susitikdavome vestibiulyje ir kartu eidavome iki autobusų stotelės, kalbėdavomės apie įvairius dalykus. Turėjome daug bendrų dalykų, o mano vyras dažnai ko nors nesuprasdavo ir jam nepatikdavo tai, kas patiko Amalijai.

Aš rasdavau išeitį kalbėdama su ja, nors ir nedažnai, ir pamažu tai privedė prie to, kad ji apkabindavo mane atsisveikindama, paskui pabučiuodavo į skruostą, o kartą pabučiavo iš tikrųjų, pavėlavusi į autobusą.

Žinojau, kad tai buvo neteisinga mano draugui ir jo šeimai, bet įsimylėjau Amaliją ir negalėjau savęs išsižadėti.

Amalija ėmė meluoti, kad dirba iki vėlumos, kad tik užsuktų pas mane į namus ir kartu pagulėtume lovoje; ji išgalvodavo istorijas apie komandiruotes ar išvykas pas savo motiną į kaimą, bet iš tikrųjų mes leisdavome laiką kartu, eidavome į pasimatymus, kai mano draugas būdavo darbe ir negalėdavo mūsų pagauti.

Amalija man nuoširdžiai patiko, ir nors niekada neaptarinėjome galimybės, kad ji paliks savo vyrą, niekaip neabejojau, kad jei paprašyčiau jos už manęs ištekėti, ji iškart pateiktų skyrybų prašymą.

Gyvenau kažkokiose kvailose svajonėse, vogiau kažkieno kito laimę, ir ne to, kurio net nepažinojau, o savo geros draugės. Gėriau su juo bare ir klausiausi, kaip jis murma apie tai, kaip pasikeitė jo žmona, kaip ji visada pasipuošdavo, kai išeidavo į miestą, kaip ji turbūt turėjo meilužį. Melagingai jį paguodžiau, o tada nuskubėjau susitikti su savo mylimąja.

Nesupratau, dėl ko ir kodėl griaunu kitų žmonių gyvenimus, kol vieną dieną Amalija atėjo į mano namus blogos nuotaikos. Ji susiginčijo su vyru ir nusprendė išlieti pyktį ant manęs.

– Tu visada esi purvina! Negi neturi rankų paimti skudurą ir nušluostyti grindis? Ir šaldytuvas visada tuščias. Ar manai, kad turiu valyti ir gaminti maistą dviem namams? Tu esi tik meilužė, o ne mano įvaikintas vaikas, išmok pasirūpinti savimi.

Tai privertė mane susimąstyti. Amalija manęs nemylėjo, ji laikė mane laikinu išsiblaškymu. Mūsų romantiškos dienos virto tokia pat pilkuma, kokia viešpatavo jos namuose. Jai buvo nuobodu su manimi, ir ji nemanė, kad mūsų kažkas laukia ateityje.

Gaila tik, kad nebuvau pirmas paprašęs jos išsiskirti su manimi. Tą vakarą ji man parašė SMS žinutę, kad išeina ir kad nedrįsčiau apie tai pasakyti vyrui.

Nesiruošiau to daryti. Man buvo gėda pažvelgti draugui į akis, o juolab prisipažinti apie tokį baisų dalyką. Tiesiog pasakiau, kad nebegaliu Amalijos palydėti iki autobusų stotelės, nes anksti baigiu.

Tiesa, sakoma, kad ant svetimos nelaimės laimės nepastatysi. Dabar gyvenu amžinoje baimėje, kad mano naujoji draugė gali pasirodyti tokia pat neištikimoji kaip Amalija…