Dažnai stebiuosi, kaip mes užauginome tokius abejingus vaikus, kad jie niekaip nenori man padėti
Prieš metus likau viena. Po vyro laidotuvių pamažu apsipratau ir supratau, kad, be vienatvės, turiu dar vieną problemą. Man katastrofiškai trūko pinigų. Gyvenu labai taupiai, neleidžiu sau nieko papildomai, tačiau vis atsiranda nenumatytų išlaidų vaistams ir vizitams pas gydytojus.
Su vyru užauginome du vaikus, visada stengėmės jiems padėti, atiduodavome kiekvieną centą, kurį turėjome. Didelę dalį pinigų skyrėme jiems namams pirkti.
Nežinau, kiek likimo skirta mano gyvenimui, bet bet kuriuo atveju mano butą paveldės sūnus ir dukra, nebent testamente nuspręsiu kitaip, o to daryti neketinu. Jie yra raštingi žmonės ir supranta, kiek vertas nekilnojamasis turtas ir kokios yra buto paveldėjimo perspektyvos.
Kelis kartus bandžiau savo vaikams užsiminti, kad sunkiai suduriu galą su galu. Jei jie pasirūpintų vis didėjančiomis komunalinių paslaugų sąskaitomis, man nereikėtų galvoti, iš kur gauti pinigų iki kitos pensijos. Dukra apsimetė nesuprantanti, apie ką kalbu, o sūnaus žmona, nors ir rūpinasi visomis šeimos pajamomis, taip pat nieko nesakė.
Daugiau ar mažiau žinau, kiek uždirba dukra ir sūnus, džiaugiuosi, kad jie gali sau leisti automobilius, atostogas. Mano anūkams visada užtenka kišenpinigių, o matydamas, kaip lengvai jie išleidžia sumas, prilygstančias mano pensijai, dažnai pagalvoju, ar mes užauginome tokius abejingus vaikus, kad jie nenori matyti mano skurdo, nesistengia niekaip padėti.
Juk mes su vyru šiuo požiūriu visada buvome jiems geras pavyzdys, lankydavome tėvus su pilnais krepšiais maisto produktų, pirkdavome jiems vaistų, mokėdavome už gydytojus ir pan.
Viena mano draugė pasiūlė man persikelti gyventi pas sūnų ar dukrą, net neatsiklausus jų sutikimo, ir išsinuomoti nuosavą butą.
Nenorėčiau tokiu būdu spręsti problemos, bet, žinoma, teks tai padaryti, jei dar vienas pokalbis su vaikais neatneš teigiamų pokyčių. Tiesiog negaliu gyventi iš savo pensijos, o visos mano santaupos iškeliavo pas vaikus….
