Anyta nenori, kad gimdyčiau jai anūkus

Mūsų šeimoje įvyko incidentas. Gana nemalonus. Anyta pasišiaušė ir jokiais būdais neleidžia mums su vyru susilaukti vaiko. Ji yra labai kategoriška.

Grasina mums, skambina ir kelia skandalus. Visai mus išsekino. Verčia darytis abortą. Net savo sūnui kalba nemalonius dalykus ir bando mus supykdyti, nuteikti prieš mane. Ji jam pasakė, kad jei aš neisiu atsikratyti vaiko, ji padarys viską, kad mes išsiskirtume. O man paskui teks auginti vaiką vienai. Ir tada apie jokią motinišką laimę negali būti nė kalbos.

Nes aš būsiu viena.
Aš jau pavargau nuo jos išpuolių. Na kaip man su ja susidoroti? Ką pasakyti? Kokius argumentus ir išvadas pateikti? Turbūt teks netgi kreiptis į policiją, kad apsaugotų mūsų šeimą nuo jos išpuolių. Tik štai nėra jokios garantijos, kad tai ją sustabdys.

Mes su sutuoktiniu gyvename savo name. Jį pasistatėme už savo pinigus ir pas nieką nieko neprašėme. Teko parduoti mano vieno kambario butą ir pridėti vyro santaupas. Įsigijome statybines medžiagas, o statė mano tėtė su broliais. Vyras jiems padėjo.

Per vasarą pastatė namą ir net stogą uždengė. Paskui sudėjo langus ir duris, supirko medžiagas vidaus apdailai. Galiausiai po 5 metų triūso namas buvo paruoštas gyventi. Nors ir ne rūmai, bet padorus. Jame yra svetainė, valgomasis, keli miegamieji ir kambariai antrajame aukšte.

Kol buvo statomas namas, mums jau gimė sūnus ir jam buvo 3 metukai. Norėjome po kurio laiko susilaukti antrojo. Viename kambaryje gyvenome mes su vyru, o kitame sūnus.

Trečiajame kambaryje įrengėme žaidimų erdvę. Padarėme netgi drabužinę. Jei atsiras antras vaikas, tada vietoje žaidimų bus dar vienas vaikiškas miegamasis.

Tik anyta nusprendė, kad tas kambarys bus jos ir užėmė jį. Iki tam tikro momento su anyta sutarėme. Ji padėjo su anūku ir mes neprieštaravome atiduodami jai kambarį. Tebūnie.

Per kažkiek laiko ji beveik persikraustė pas mus. Juk namas tyliame rajone, netoli centras ir jos darbas, galima pasivaikščioti parke ir apeiti ežerą. Būtent ten jie ir vaikštinėdavo su anūku.

Ėjo metai. Sūnui sukako jau 12 metų. Ir mes ėmėme svarstyti apie antrą vaiką. Netrukus aš pastojau. Kai atlikau tyrimus, man pasakė, kad bus dvyniai.

Vakare pranešiau džiugią naujieną sūnui ir anytai. Sūnus džiaugėsi, o štai anyta atvirkščiai. Ji sėdėjo tylėdama, o paskui pareiškė, kad mūsų poelgis neapgalvotas.

Neva mums daugiau vaikų nereikia. Mes bandėme ją perkalbėti, tačiau veltui.
Ryte ji išėjo į darbą ir vakare jau negrįžo. Pasakė, kad važiuos pas save. Na ir tegu – mes gerbiame jos norus. Tačiau tai buvo tik pradžia!
Anyta pasikvietė vyrą ir pabandė perkalbėti jį dėl gimdymo. Juolab kai kalbama apie dvynius. Juk tada teks dalinti palikimą, juos auginti sunku, sudėtinga, o ji jau nepadės – metai ne tie.

Tačiau sutuoktinis nepasidavė jos įkalbinėjimams. Pasakė, kad susidorosime patys, jeigu jau taip. Tačiau vaikų neatsisakysime – mes juos planavome.

Tada ji ėmėsi manęs. Iš pradžių įtikinėjo, prašė dėl aborto, o paskui barėsi, pravardžiavo, teigė, kad galvoju ne apie tai, ką reikia. Ėmė grasinti, kad įtikins sūnų skirtis su manimi.

Iš pradžių tylėjau, paskui nusprendžiau pasakyti vyrui. Jis pasakė, kad nekreipčiau į ją dėmesio. Bet ką daryti, jei ji mane tiesiog persekiojo? Ir po darbo palaukdavo, ir netgi vaiką nuteikinėdavo prieš mus ir būsimus broliukus.

Vyras bandė kalbėtis su motina, bet bergždžiai. Aš jau greitai eisiu gimdymo atostogų. Nėra noro skandalams. Aiškinu jai, kad jau nieko padaryti negalima. Bet ji vis tiek reikalauja aborto. Išvis nesuprantama, kas jai užėjo? Nuo ko ji pasikeitė? Ir juk mes su vyru nebejauni. Greitai 40 stuktelės. Ne vaikai, savarankiški. Ir sugebame pasirūpinti vaikais. Kodėl ji nusprendė, kad visus valdys?

Gailiuosi, kad taip išėjo. Juk mes puikiai sutarėme. Tačiau šioje situacijoje nesuprantu, kaip veikti. Juk nepranešiu policijai. Galbūt pas ką nors buvo panaši situacija ir žinote, kas gali mums padėti?