Mano 35-erių metų sūnus vis dar gyvena mano namuose ir sėdi man ant sprando. Draugai pataria jį išmesti, bet aš neįsivaizduoju, kaip tai padaryti…

Šį rytą vėl atsikėliau anksčiau, nei suskambėjo žadintuvas, kad sutvarkyčiau namus iki tol, kol prabus mano sūnus Markas. Jam 35-eri, o jis dar vis gyvena po mano stogu visus šiuos metus. Virtuvėje išmėtyti indai, svetainėje – jo seni daiktai. Atrodo, kad jis amžinai liks šiame name, lyg kas būtų paspaudęs „pauzę“ ir pamiršęs išjungti televizorių. Tačiau aš niekaip negaliu įsidrąsinti jam pasakyti: „Laikas gyventi savarankiškai“.

Kai Markas buvo mažas, aš jį auginau viena – vyras mus paliko, tad man teko būti ir mama, ir tėvu, ir pagrindiniu šeimos maitintoju. Tuo metu labai skaudėjo širdį dėl kiekvieno jo žaizdos mokyklos aikštelėje, dėl kiekvienos nesėkmės moksluose. Dariau viską, kad jis jaustųsi saugus savo namuose. Metai bėgo, ir ta saugumo būsena pavirto į įprotį gyventi po mano sparnu. Jis fiziškai subrendo, bet kažkuria prasme taip ir neužaugo.

Kartą mano draugė paprašė pagelbėti pervežant senus baldus. Pakviečiau Marką, tikėdamasi, kad jis padės. Tačiau jis tik pagūžčiojo pečiais: „Mama, turiu reikalų. Gal kitą kartą?“ – ir vėl sėdo prie kompiuterio, pasinėręs į virtualų pasaulį. Šis epizodas tapo mūsų santykių atspindžiu: aš pasiruošusi dėl jo padaryti viską, o jis, priešingai, lyg įstrigęs paaugliškose gyvenimo vizijose ir mano, kad „mama visada pagelbės“.

Mano draugai vienbalsiai sako: „Ana, juk tai tavo namai, tavo taisyklės! Išvaryti jį – vienintelis būdas, kitaip jis niekada nepradės dirbti ir nesusikurs savo gyvenimo“. Suprantu jų logiką, bet vos tik įsivaizduoju, kaip užrakinu už jo duris, širdį suspaudžia. Juk tai tas pats berniukas, kuris kadaise bėgdavo pas mane su nuobrozdotais keliais, verkdavo, kai jį įžeidinėdavo mokykloje, ir laukdavo, kol grįšiu iš darbo, kad drauge pavakarieniautume.

Pastaruoju metu pastebėjau, kad tampu piktąją moterimi, burbančią kiekvieną rytą: „Vėl neišnešei šiukšlių. Vėl išmėtai drabužius bet kur“. Mano motiniškas instinktas kiekvieną dieną grumiasi su nuovargiu būti vienintele maitintoja. Markas niekur dirbtinai neįsikuria, dirba atsitiktinius darbus, kurie jam greitai atsibosta. Pinigai, jei ir atsiranda, išgaruoja pramogoms. Kartais gėda, kad skaičiuoju kiekvieną centą ir negaliu jam padėti įsigyti didesnio pirkimo, tačiau dar labiau gėda, kad jis nesistengia padėti man.

Keliomis dienomis atgal įvyko rimtas pokalbis. Pasakiau: „Markai, turime ką nors nuspręsti. Laikas bėga, o tu stovi vietoje. Aš nesu amžina, ir vieną dieną manęs nebus. Kas tada?“ Jis tylėjo, tik suraukė antakius ir nuėjo į savo kambarį, trenkęs durimis. Jokio dialogo nebuvo, tik į mano širdį įsismelkė sunkus jausmas, kad išduodu jį, suabejoju visa ta priežiūra, kurią suteikiau nuo vaikystės.

Nepaisant to, vis dažniau svarstau: gal draugai teisūs? Gal iš tiesų atėjo momentas jį paleisti, net jei ši žingsnis man bus skausmingas? Kitų moterų tokiame amžiuje vaikai jau gyvena atskirai, augina savo vaikus, o aš vis dar verdu jam sriubas, lyginu drabužius ir klausiuosi pažadų „rytoj“ ką nors pakeisti. „Rytoj“ tęsiasi mėnesius ir metus, o tai reiškia, kad be mano griežto sprendimo situacija nesikeis.

Kartais man atrodo, kad problemos raktas nėra „išvaryti“, o rasti tinkamus žodžius, kurie pažadins Marko norą gyventi savarankiškai. Bet kaip juos parinkti, kai kiekvienas žodis gali sužeisti? Žinau, kad jis jautrus, kad giliai viduje jis kupinas baimių ir nuoskaudų, ir galbūt mano perdėta globa padėjo sustoti vietoje. Tačiau aš taip pat turiu teisę pavargti, teisę į asmeninę erdvę ir gyvenimą be nesibaigiančio įtempimo, kurį viena pati užsikroviau nešiojimui.

Šiandien, stovėdama prie virtuvės kriauklės, prisiminiau momentus, kai Markas buvo mažas ir padėdavo man sudėti produktus į spinteles. Jam buvo penkeri, gal šešeri metai, ir jis nuoširdžiai norėjo padėti mamai, net jei nerangiai. Tada jaučiau, kad esame šeima, vienas visuma. Tačiau dabar mūsų santykiai tapo sunkiu krūviu mano pečiams.

Suprantu, kad laikas negailestingas. Noriu tikėti, kad ateis diena, kai Markas ras drąsą susidurti su pasauliu, kur nebus mano nuolatinės paramos, kur jis turės save aprūpinti. Bet kad taip atsitiktų, turėsiu žengti žingsnį, kurio visada bijojau. Kaip rasti savyje jėgų? Nežinau tiksliai. Tačiau suprantu, kad tai – ne pikta užgaida, bet mano motiniškas pareiga: padėti jam tapti suaugusiu, net jei teks patirti išsiskyrimo skausmą ir tarpusavio priekaištus.

Ir kai pagaliau ryšiuosi visa tai ištarti garsiai, nežinau, kokios bus pasekmės. Galbūt jis išeis trenkęs durimis ir nesugrąžins manęs už „išdavystę“. Galbūt atradęs laisvę vėliau, po kelerių metų, padėkos už paskatinimą. Bet vieną dalyką žinau tiksliai: nebegaliu nesibaigiančiai sulaikyti to, kas jau seniai šaukia permainų. Ir ši mintis, perverianti mane baime ir palengvėjimu kartu, priverčia širdį įnirtingiau plakti. Juk motiniška meilė – ne tik priežiūra ir švelnumas, bet ir gebėjimas laiku pasakyti „Metas eiti savo keliu“.