Mažoji mergaitė nupiešė savo būsimos sesers portretą, o po kelių mėnesių mama parvedė ją į namus

Sofijai buvo septyneri, kai ji pirmą kartą pasakė mamai, kad turės seserį. Tai nutiko tylų vakarą prie virtuvės stalo, tarp gurkšnių kakavos ir atsargių mamos arbatos gurkšnelių.

— Ji turės tamsius plaukus ir apgamą prie nosies, — pasakė Sofija, neatitraukdama akių nuo popieriaus lapo. — Ji dėvės žalią megztuką.

Mama nusišypsojo. Sofija visada turėjo lakią vaizduotę. Jos piešiniai puošė visą šaldytuvą, o sąsiuviniuose vietoje namų darbų dažnai pasirodydavo istorijos apie mergaitę vardu Lilė — tą pačią, kurią Sofija kartą nupiešė.

Portrete Lilė buvo besišypsanti, su vešliais plaukais ir didelėmis akimis. Ji dėvėjo žalią megztuką, lygiai tokį, kokį Sofija kartą pamatė parduotuvės lange ir pasakė, kad tas idealiai tiktų jos seseriai.

Mama neginčijo. Tik linktelėjo ir pasakė:

— Pažiūrėsime, kaip bus.

Praėjo keli mėnesiai. Gyvenimas ėjo sava vaga: mokykla, pasivaikščiojimai, namų darbai. Tačiau Sofija kiekvieną dieną piešė Lilę. Kartais ant sūpynių, kartais ant sniego, kitąkart su ledų porcija rankose. Piešinių susikaupė tiek daug, kad mama pasiūlė padaryti jiems atskirą dėžutę.

Ir tada vieną dieną mama parvedė namo mažą mergaitę.

— Štai Lilė, — paprastai pasakė ji. — Ji gyvens su mumis.

Sofija sustingo. Mergaitė buvo jaunesnė, liekna, kiek nedrąsi. Tačiau ji turėjo tamsius plaukus. Ir mažą apgamą prie nosies. Ir… žalią megztuką. Tą patį.

— Tu ją nupiešei, — tyliai ištarė mama. — Ir tu buvai teisi.

Pasirodo, mama jau seniai galvojo apie įvaikinimą. Procesas vyko lėtai, slaptai. Tačiau kai agentūroje jai parodė Lilės nuotrauką, ji pajuto tą patį, ką Sofija jautė savo pirmame piešinyje.

Iš pradžių Lilė buvo tyli. Ji laikėsi atokiau, žiūrėjo atsargiai. Sofija padėdavo savo piešinius ant jos pagalvės, vaišindavo sausainiais, rodydavo žaislus. Ir vieną dieną Lilė paėmė pieštuką ir nupiešė Sofiją — tokią, kokią ją matė: su plačia šypsena ir dviem puodeliais kakavos ant stalo.

Nuo tada jos piešė kartu. Kartais be žodžių, tiesiog sėdėdamos šalia. Jų albumas vis pildėsi naujomis istorijomis. Ir net praėjus metams, kai abi jau buvo užaugusios, dėžutėje su užrašu „Pirmieji piešiniai“ gulėjo tas pats portretas — mergaitės su apgamu ir žaliu megztuku.

Nes kartais meilė visų pirma ateina su spalvotu pieštuku. O paskui — realybėje.