Mokykloje paskelbė šiltų drabužių rinkimą, ir viena mergaitė paaukojo vienintelį savo šiltą paltą

Mokykloje buvo triukšminga – koridoriuose šurmuliavo vaikai, kalbėjosi, juokėsi, kažkas prabėgo su dideliais maišais rankose. Mokytojai dar ryte paskelbė apie šiltų drabužių rinkimą stokojantiems žmonėms, o jau iki pietų mokyklos hole stovėjo keli dėžės, pilnos šalikų, pirštinių, megztinių. Vieni atnešė senesnius drabužius, kiti – beveik naujus, tačiau vis tiek nebereikalingus.

Šone stovėjo Sofija, stipriai laikydama savo paltą. Savo vienintelį žieminį paltą.

Dar ryte ji girdėjo pranešimą, kai mokytoja pasakė, kad šiais metais ypač daug šeimų liko be šilto drabužio. Kalbėjo apie vaikus, neturinčius ką dėvėti per speigus, apie tėvus, priverstus rinktis tarp maisto ir žieminių batų. Sofija klausėsi ir jautė, kaip kažkoks keistas pojūtis plečiasi viduje – tarsi kas būtų stipriai suspaudęs jos širdį.

Namuose ji neturėjo nieko nereikalingo. Su mama jų mažytis butukas buvo prastai apšildomas, bet jos prie to jau priprato. Paltas, kurį Sofija nešiojo jau antrą žiemą, buvo jos vienintelis išsigelbėjimas šaltesniais laikais. Jos mama ilgai taupė jam, rinkosi patį šilčiausią, patį patikimiausią, kad dukrai nebūtų šalta.

Bet dabar, žiūrėdama į dėžes, pripildytas kitų žmonių gerumo, Sofija suprato: kažkas, kas šiuo metu dreba sustiręs autobusų stotelėje, šio palto reikia labiau nei jai.

Ji ilgai nesvarstė. Tiesiog atsegė užtrauktuką, nusiėmė paltą ir padėjo jį ant kitų daiktų dėžėje. Akimirką sustingo – viduje kažkas stipriai suspaudė. Tačiau ji giliai įkvėpė ir nusišypsojo, įsivaizduodama, kaip kažkas kitas, nežinomas vaikas, apsivelka jos paltą ir pirmą kartą per ilgą laiką pasijunta šiltai.

Išėjusi į lauką, Sofija pajuto, kaip šaltas oras kandžiojo pečius, įsibrovė pro ploną megztinį. Ji susigūžė, tačiau suspaudė rankas į kumščius ir skubiai patraukė namo.

Kitą dieną, kai mokytojai rinko daiktus perdavimui, mokytoja Lora, klasės vadovė, pastebėjo pažįstamą paltą. Ji žinojo, kam jis priklauso. Žinojo, kad Sofija kito neturi.

Tą patį vakarą ji paskambino mergaitės mamai.

– Norėjau pasikalbėti apie Sofiją, – atsargiai pradėjo ji. – Vakarykštę dieną ji paaukojo savo paltą… Žinau, kad ji kito neturi.

Kitame linijos gale buvo tyla.

– Žinau, – tyliai atsakė moteris. – Ji man pasakė.

– Bet… kodėl jūs jos nesustabdėte?

– Ji neleido man to padaryti.

Mokytoja giliai įkvėpė, bandydama suprasti, ką galėtų atsakyti.

Kitą dieną, kai Sofija atėjo į mokyklą, mokytoja Lora ją pasikvietė.

– Noriu tau kai ką parodyti, – tarė ji ir nusivedė mergaitę prie dėžės su daiktais, kurie dar nebuvo perduoti. Sofija pamatė savo paltą, tačiau virš jo gulėjo dar vienas – naujas, su puriu gaubtu ir minkštu pamušalu.

– Tai tau.

– Bet… aš…

– Tu paaukojai savo paltą, nes norėjai padėti. Tačiau dabar kažkas kitas norėjo padėti tau.

Sofijos akys pritvinko ašarų.

– Tai nėra visiškai teisinga, – sušnabždėjo ji.

– Gerumas visada sugrįžta, – nusišypsojo mokytoja Lora.

Sofija paėmė paltą, prabraukė pirštais per šiltą audinį ir staiga pagalvojo, kad galbūt būtent taip ir veikia geri darbai: vienas mažas gestas gali pradėti įvykių grandinę, kuri pakeis kieno nors gyvenimą.

Dabar, kai jai vėl buvo šilta, ji žinojo, kad kažkas, net jei ir nepažįstamas, jaučia tą patį. Ir tai buvo pati geriausia atlygis.