Nustojau duoti pinigų dukrai, o ji nustojo kviesti į svečius. Anūko nemačiau jau metus

Išėjau į pensiją, todėl nebegaliu taip padėti dukrai finansiškai. Matyt, dėl to jai daugiau nebereikia manęs – į svečius nekviečia, pati anūko neatveža. Labai skaudu, kad dukrai esu tik piniginė.

Visą gyvenimą dirbau, stengdamasi dukrai suteikti viską, kas geriausia. Savo laiku važinėjau į šiaurę darbui pamainomis, dirbau trijose darbovietėse, o apie keturiasdešimtuosius metus įsidarbinau geroje vietoje, kur išdirbau iki pensijos.

Su pinigais šeimoje viskas buvo gerai, nepaisant vyro nebuvimo. Jis išėjo beveik iškart po dukters gimimo, pareiškęs, kad pavargo išlaikyti šeimą.

Mūsų namuose visada buvo pilna taurė. Šaldytuve buvo mėsa, vaisiai, daržovės, saldumynai. Dukrai buvo geriausi drabužiai ir žaislai, ji kiekvienais metais važiuodavo į stovyklą prie jūros. Aš pati su ja keliaudavau daug rečiau, nes dažniau imdavau pinigus vietoj atostogų.

Kol buvau šiaurėje, dukra gyveno pas mano tėvus. Ten dirbau penkerius metus, atvažiuodavau tik tris kartus, bet siųsdavau pinigus į „didžiąją žemę“. Tėvams atiteko butas iš močiutės, aš siųsdavau pinigus remontui, o kai viskas buvo baigta, grįžau į gimtąjį miestą, nes labai pasiilgau dukters.

Grįžimo metu ji jau pradėjo lankyti mokyklą. Stengiausi atsigriebti už prarastą laiką, stengiausi praleisti su ja visą laisvą laiką, bet jo buvo labai mažai. Visada buvo įdomu, kuo ji gyvena, kas ją domina. Maniau, kad pavyko užmegzti su dukra normalius santykius. Tai, kad taip nėra, sužinojau visai neseniai.

Kai dukra ištekėjo, ji jau turėjo savo vieno kambario butą. Mano tėvų jau nebebuvo, aš padariau remontą jų bute ir persikraustėme ten su dukra. O savo vieno kambario bute apgyvendinau nuomininkus, kad butas nestovėtų tuščias. Baigusi mokyklą, Olga išvyko į kitą miestą studijoms, o vėliau grįžo, susipažino su vaikinu ir ištekėjo.

Jie gyveno tame vieno kambario bute. Jis pagal dokumentus jau seniai perrašytas dukrai. Vyras nebuvo iš tų, kurie siekia žvaigždžių, ir iš pradžių sunkiai tvarkėsi su šeimos išlaikymu. Žinoma, reikėjo padėti, o kas, jei ne aš?

Kiekvieną mėnesį dukrai pervesdavau nemažą sumą, pas juos visada vykdavau ne tuščiomis rankomis. Kai gimė anūkas, parama dar padidėjo. Pirkau visą kūdikio kraitelį, jaunieji tėvai neturėjo pinigų, o vyro tėvai nelaikė reikalingu prisidėti finansiškai.

– Jei jau tokie suaugę, kad susituokė ir vaiko nusprendė susilaukti, tai tegu patys ir sukasi. Kodėl tėvams turi sėdėti ant sprando? – Pečiais gūžčiojo marčiutė. Man tokia pozicija buvo nesuprantama. Aš žinau, kaip sunkiai uždirbami pinigai, todėl nenorėjau, kad mano dukra dirbtų taip sunkiai, kaip aš.

Dukra dažnai atvykdavo pas mane su anūku, ir aš taip pat pas juos reguliariai lankydavausi kartą per savaitę. Nežinau, ar tai patiko žentui, bet jis neparodė nepasitenkinimo. Jis manęs netrukdė, galų gale tai mano dukros pasirinkimas, ne man jį vertinti.

Olga seniai grįžo iš motinystės atostogų, anūkas lankė darželį, beveik nesirgo. Su šeimos finansais jiems tapo geriau, bet aš ir toliau rėmiau vaikus. O paskui mane paprašė išeiti į pensiją.

Pensinį amžių seniai buvau pasiekusi, bet toliau dirbau, nes pinigai niekada nebus nereikalingi, ir aš nepratusi sėdėti namuose. Karantinas stipriai paveikė mūsų kompaniją, vykdavo atleidimai, kad išliktų gyvybinga, ir vadovybė paprašė mane atlaisvinti pareigas, ką ir padariau. Dirbti jau buvo sunkoka.

Žinoma, su viena pensija dukrai padėti nebegalėjau. Aš ją įspėjau, kad išėjau į pensiją, dabar galiu padėti jiems rankomis – paimti anūką, atvežti-parvežti, tokios užduotys. Dukra linktelėjo galva, o paskui dingo.

Neužvažiuoja nei ji pati, nei mane kviečia. Vis pasiteisinimai, vis neturi laiko.

– Dabar mums nėra laiko, vėliau kaip nors? – Šitą frazę iš dukros girdėjau dažniausiai. To „vėliau“ taip ir neatsirado.

Su visais šventėmis dukra dabar sveikina telefonu, į anūko ir savo gimtadienį manęs nekvietė. Kelis kartus pati lankiausi pas juos, bet mane priėmė labai nešiltai, neišvijo, bet leido suprasti, kad man čia ne vieta.

Aš likau kažkur šalia gyvenimo. Buvau reikalinga, kol daviau pinigus, o dabar kokia iš manęs nauda. Labai gaila, kad dukrai iš manęs reikia tik pinigų. Stengiausi ją auklėti ne tokiu žmogumi.