„Paskutiniai žmonos žodžiai: ‘Vytai, aš dar per jauna, kad būčiau su beviltiškai sergančiu.’ Ir nuo to momento prasidėjo mano kova už gyvenimą.“

Vytas sėdėjo ant seno krėslo, žiūrėdamas pro langą, ir prisiminė tą akimirką, kai pasaulis aplink jį pasikeitė. „Vytai, aš dar per jauna, kad atsiduočiau beviltiškai sergančiam, atsiprašau,“ – tai buvo paskutiniai žodžiai, kuriuos jis išgirdo iš žmonos Karinos.

Jie aidėjo jo galvoje lyg varpo dūžiai, skelbiantys epochos pabaigą. Šie žodžiai sugriovė kažką jo viduje, tačiau tuo pačiu tapo impulsu kovoti už savo gyvenimą.

Jam buvo penkiasdešimt metų. Jis visada laikė save žmogumi, kuris padarė viską, kas įmanoma, dėl savo šeimos. Su Karina jie susipažino, kai jam buvo dvidešimt dveji, o po dvejų metų susituokė. Vytui ji nebuvo tik žmona — ji buvo moteriškumo, patikimumo ir paramos idealas.

Jų santuoka truko daugelį metų, ir per visą tą laiką jis niekada nedavė jokios priežasties abejoti. Nei neištikimybės, nei flirtų su kitais — jo akys visada buvo nukreiptos tik į Kariną.

Santuokoje gimė du vaikai, ir Vytas matė, kaip sunku buvo žmonai tvarkytis su dviem mažais sūnumis, todėl po darbo visada stengdavosi padėti. Jis niekada nepavargdavo, nes žinojo, kad taip atrodo tikra rūpinimasis artimaisiais.

Karina nedirbo — ji buvo namų šeimininkė, o Vytas su džiaugsmu aprūpino visą šeimą. Jų šeima gyveno be trūkumų — jo atlyginimo užteko viskam. Tačiau vieną dieną įmonė, kurioje jis dirbo, bankrutavo, ir šis momentas viską pakeitė.

Vyresniajam sūnui buvo dešimt, jaunesniajam — aštuoneri, ir staiga šeima atsidūrė ant finansinės bedugnės krašto. Reikėjo greitai veikti. Vytui pasiūlė vykti į uždarbį Italijoje, ir, nors tai buvo sunkus sprendimas, jis sutiko.

Vytas gerai prisimena tuos laikus. Gyvenimas svetimoje šalyje pasirodė esąs sudėtingas. Sąlygos buvo toli nuo idealių, tačiau mokėjo gerai, ir tai buvo svarbiausia. Jis beveik nieko neleido sau, didžioji dalis uždirbtų pinigų buvo siunčiama šeimai.

Jo artimieji galėjo leisti sau prabangias pirkinius, vakarieniauti restoranuose ir keliauti, tuo tarpu jis gyveno pigiame bendrabutyje, miegojo ant seno čiužinio ir maitinosi pusgaminiais. Jis žinojo, kad tai auka, kurią vyras turi daryti dėl savo artimųjų. Juk jis visada tikėjo, kad tikras vyras — tai tas, kuris išlaiko šeimą ir rūpinasi jos gerove.

Taip praėjo penkiolika metų. Grįždamas į savo šalį tik kelis kartus per metus, jis nepastebėjo, kaip laikas keitė ne tik jį, bet ir jo šeimą. Vytas vis labiau jautė gyvenimo blogomis sąlygomis padarinius — ligos tapo jo realybės dalimi. Tačiau jis buvo ramus, nes jo vaikai užaugo, įgijo gerą išsilavinimą ir pradėjo savarankišką gyvenimą.

Po metų grįžimo namo gydytojai jam nustatė baisią diagnozę. Tai tapo lemtingu jo gyvenimo momentu. Liga atskleidė visas šeimos silpnybes. Vaikai, jo pasididžiavimas ir viltis, nerado laiko atvykti ir palaikyti tėvo.

Jie visada rasdavo tam priežasčių, ir kiekvieną kartą Vytas juos savo sieloje atleisdavo. Tačiau sunkiausias smūgis buvo Karinos sprendimas. Ji su juo išsiskyrė, išėjusi pas kitą vyrą, palikusi jį vieną su skausmu ir liga. Jos žodžiai: „Vytai, aš dar per jauna, kad atsiduočiau beviltiškai sergančiam,“ – vis dar aidėjo jo galvoje.

Tai buvo neapsakomai skausminga. Tačiau jis rado jėgų kovoti ir, laimei, pasveiko. Bet gyvenimas niekada nebebus toks, koks buvo. Dabar jis stovėjo ant naujo gyvenimo etapo slenksčio ir nežinojo, kaip gyventi toliau. Vytas suprato: viskas, už ką jis kovojo, nebeturėjo prasmės. Tačiau prieš jį atsivėrė naujas kelias — kelias į save, suprasti, kas jis yra iš tikrųjų, be šeimos, be Karinos.