Pensininkas kasdien skaitydavo laikraštį ant to paties suoliuko – kartą prie jo prisėdo žmogus, kuris pakeitė jo gyvenimą

Kiekvieną rytą, lygiai devintą valandą, Haroldas eidavo į parką. Jis buvo žmogus, mėgstantis rutiną: tamsi kepurė, languotas šalikas, tvarkingai po pažastimi padėtas laikraštis ir lengvas termosas su kava. Jį visada buvo galima rasti ant vieno ir to paties suoliuko, prie kaštono, kur pro medžių lapiją švelniai spindėjo saulė. Jis skaitydavo laikraštį lėtai, apgalvotai, tarsi žvelgdamas ne tik į žodžius, bet ir į praeitį.

Žmonės ėjo pro šalį. Vieni linktelėdavo, kiti pamojuodavo ranka, o dar kai kurie palikdavo šunis pašniukštinėti jo batų. Jis mandagiai šypsodavosi, bet retai su kuo pradėdavo kalbėtis. Jis turėjo savo tylų rytą.

Vieną dieną, spalio pradžioje, prie jo prisėdo nepažįstamasis. Jaunas vyras, su striuke ir gobtuvu, su užrašų knygele rankose. Haroldas pakėlė akis, linktelėjo ir vėl nuleido žvilgsnį į naujienų skiltį.

— Atleiskite, — staiga tarė vaikinas. — Gal galėtumėte man kai ką papasakoti? Rašau straipsnį. Apie įpročius. Apie žmones, kurie išlieka ištikimi sau.

Haroldas kilstelėjo antakį. Tada gūžtelėjo pečiais.

— Klausau jūsų.

Poklabis užsimezgė. Iš pradžių jis buvo įtemptas. Vėliau — laisvesnis. Jauną vyrą vadino Aleksu. Jis buvo praktikantas vietiniame laikraštyje, ieškojo «gyvų istorijų». Tą dieną jie kalbėjosi beveik valandą. Kitą dieną — vėl. Ir vėl.

Paaiškėjo, jog Aleksas neseniai neteko tėvo. Taip pat ramaus, rimto ir užsispyrusio žmogaus. Haroldas jam tapo ne tik straipsnio herojumi — jis priminė ką nors šilto, prarasto.

— Jūs panašūs. Tik jūs… arčiau, — vieną kartą pasakė jis.

Haroldas neatsakė. Jis tiesiog pripylė jam kavos iš antro puodelio — atsarga, kurią jis visada turėdavo. Nuo tos dienos tai tapo nauju ritualu.

Jie kalbėjosi apie viską: apie knygas, politiką, maistą, filmus. Haroldas pasakojo istorijas, kurių niekas iki tol nebuvo girdėjęs. Aleksas — dalinosi tuo, kas jį neramino.

Po mėnesio buvo publikuotas straipsnis. Pirmajame puslapyje: «Žmogus po kaštonu». Be pavardžių, be pompastikos — tiesiog istorija. Haroldas ją perskaitė tris kartus. Tada tvarkingai sulankstė ir padėjo į iškarpų segtuvą, kur saugojo jam svarbias medžiagas.

Tačiau svarbiausia buvo ne tai. Aleksas ir toliau ateidavo. Net projektui pasibaigus. Kartą atsivedė ir savo jaunesnįjį brolį.

— Jis taip pat kažką prarado. O jūs mokate… būti šalia, — pasakė jis.

Haroldas prie to dar nebuvo įpratęs. Bet staiga suprato: vieniši metai nenukeliavo veltui. Jie ruošė jį šitam rytui. Šitam suoliukui. Šitiems žmonėms.

Nes vieną dieną kažkas gali atsisėsti šalia — ir pakeisti ne tik dieną. Bet visą gyvenimą.