Štai kodėl japonų vaikai niekada nerodo kaprizų

Japonų požiūris į vaikų auklėjimą

Žmonės, kurie atvažiuoja į Tekančios saulės šalį, stebisi neįprastu tarpusavio supratimu tarp skirtingų japonų tautų. Vaikai paklusnūs ir mieli, suaugę adekvatūs, močiutės ir seneliai mylintys, bet be įprastinio „cackinimosi“.

Tokio vieningumo priežastis yra ypatinga vaikų auklėjimo tradicija, kurios šaknys yra giliai praeityje.
Prieš daugelį amžių japonų moterys derino darbą su vaikų auklėjimu. Bet nebuvo jokių darželių ir sėdinčių namuose senelių, su kuriais galima palikti vaiką, kol baigsis darbo diena. Todėl mažylis visada buvo ten, kur jo motina. Net jei motina ėjo į laukus, ji pririšdavo vaiką prie savęs audiniu. Tuo pačiu ji nuolat bendravo su vaiku, pasakojo ką ji daro ir kodėl. Nenuostabu, kad vaikas greičiau išmokdavo kalbėti, nei vaikščioti.

Japonų auklėjimo taisyklės

Kaip jau buvo pasakyta, Japonijoje vaikai gauna daug tėvų dėmesio – apkabinimų, pokalbių, bendrų pasivaikščiojimų ir kt.

Tačiau mamos ir tėčiai niekada:

• nekelia balso;
• neskaito notacijų;
• netaiko kūno bausmių.

Japonai moko vaikus:

• elgtis mandaigiai
• būti dėmesingais kitiems
• niekam netrukdyti savo elgesiu

Ką daro japonai, kai vaikas elgiasi blogai?

Žinoma, tėvus domina, o kaip gi priversti vaiką nustoti išdykauti? Japonai nerėkia, nebaudžia, tai kaip jie motyvuoja mažylį elgtis teisingai? Atsakymas paprastas – savo nepasitenkinimą jie parodo intonacijomis ir žvilgsniu.

Japonų vaikai neklysdami atpažįsta, kada tėvai susikrimtę dėl jų elgesio, jaučia kaltės ir atgailos jausmą, ir bando pasitaisyti.

Kaip matote, Japonijoje vaikai maudosi meilėje ir rūpestyje iš savo tėvų pusės, ir nuo pat savo gimimo įsisavina gyvenimo visuomenėje principus. Be abejo, ši auklėjimo sistema labai neįprasta kitų šalių gyventojams. Bet šimto metų patirtis rodo, kad ji neįtikėtinai efektyvi ir padeda išauginti besilaikančius įstatymų, išauklėtus ir malonius bendravime piliečius.