– Tėti, daugiau pas mus neateik. Kai tu išeini, mama visada pradeda verkti…

– Tėti, daugiau pas mus neateik. Kai tu išeini, mama visada pradeda verkti. Ir verkia iki pat ryto. Aš užmiegu, pabundu, vėl užmiegu ir vėl pabundu, o ji vis verkia ir verkia. Aš jos klausiu: „Mama, kodėl tu verki? Dėl tėčio?..“

O ji sako, kad neverkia, tik šniurkščioja, nes jai sloga. Bet aš juk jau didelė ir žinau, kad tokios slogos nebūna, kad balsas ašaromis drebėtų.

Olivijos tėtis sėdi su dukra prie staliuko kavinėje ir mažyte šaukšteliu maišo jau ataušusią kavą mažytėje baltoje puodelio lėkštelėje. O dukra savo ledų net nepalietė, nors priešais ją stovi tikras meno kūrinys – spalvoti ledų rutuliukai, papuošti žaliu lapeliu ir vyšnia, visa tai dar apipilta šokoladu.

Bet kokia šešiametė mergaitė neatsispirtų tokiam skanėstui. Tik ne Olivija, nes ji jau seniai, dar praeitą penktadienį, atrodo, nusprendė rimtai pasikalbėti su tėčiu.

Tėtis tyli, ilgai tyli, o tada sako:
– Tai ką gi mums daryti, dukrele? Visiškai nesimatyt? Kaip aš tada gyvensiu?..

Olivija suraukia nosytę (ji tokia graži, kaip mamos – truputį riesta), mąsto, tada sako:
– Ne, tėti. Aš irgi be tavęs negalėčiau. Darykim taip – tu paskambink mamai ir pasakyk, kad kiekvieną penktadienį mane iš darželio pasiimsi. Pasivaikščiosim, jei norėsi kavos ar ledų (Olivija žvilgteli į savo ledų indelį), galėsim ir kavinėje pasėdėti. Aš tau viską papasakosiu, kaip mes su mama gyvenam.

Tada ji vėl susimąsto ir po minutės priduria:
– O jei norėsi į mamą pasižiūrėti, aš ją kiekvieną savaitę nufotografuosiu telefonu ir tau nuotraukas rodysiu. Nori?

Tėtis į savo protingą dukrą nežiūri, bet lengvai šypsosi ir linkteli galva:
– Gerai, tebūnie taip, dukrele…

Olivija palengvėjusi atsidūsta ir imasi savo ledų. Bet pokalbis dar nebaigtas, reikia pasakyti svarbiausią dalyką. Todėl, kai nuo margaspalvių ledų aplink jos lūpas atsiranda spalvoti „ūsai“, ji nulaižo juos liežuviu ir vėl surimtėja. Beveik suaugusi. Beveik moteris, kuri turi rūpintis savo vyru. Net jei tas vyras jau senas – praeitą savaitę buvo tėčio gimtadienis. Olivija jam darželyje nupiešė atviruką, kruopščiai nuspalvindama didžiulį skaičių „28“.

Mergaitės veidas vėl tampa rimtas, ji sujudina antakius ir taria:
– Man atrodo, kad tau reikėtų vesti…

Ir, būdama didžiadvasiška, priduria:
– Juk tu dar… ne labai senas…

Tėtis įvertina dukters „geros valios gestą“ ir šypteli:
– Ir tu čia dar pasakysi – „ne labai“?..

Olivija su entuziazmu tęsia:
– Ne labai, ne labai! Va, dėdė Sergėjus, kuris pas mamą jau du kartus buvo atėjęs, tai net plikas šiek tiek. Va čia…

Ir Olivija rodo į savo kaktą, delniuku prispausdama minkštas garbanėles. Tada supranta, kad galbūt ką tik išdavė mamą, nes tėtis staiga įsitempia ir aštriai į ją pažvelgia. Todėl ji abi rankytes pridengia prie burnos ir išpučia akis, lyg parodydama nuostabą ir siaubą.

– Dėdė Sergėjus? Koks dar „dėdė Sergėjus“ pas jus taip dažnai lankosi? Ar tai mamos viršininkas? – beveik per visą kavinę ištaria tėtis.

– Aš, tėti, nežinau… – net susigūžia Olivija nuo tokios stiprios reakcijos. – Gal ir viršininkas. Jis ateina, man saldainių atneša. Ir tortą mums visiems. Ir dar, – ji pasveria, ar verta dalintis tokia slapta informacija su tėčiu, ypač tokiu „neadekvačiu“, – mamai gėlių…

Tėtis, sunėręs rankas ant stalo, ilgai į jas žiūri. Ir Olivija supranta, kad dabar, tiesiog šią akimirką, jis priima labai svarbų gyvenimo sprendimą. Todėl ji laukia, nebeskubina jo. Ji jau supranta, tiksliau – nujaučia, kad visi vyrai lėti mąstytojai, ir juos reikia pastūmėti prie teisingų sprendimų. O kas gi tai padarys, jei ne moteris, ypač viena iš brangiausių jo gyvenime?

Tėtis tylėjo, tylėjo ir pagaliau apsisprendė. Giliai atsiduso, išskleidė sunertas rankas, pakėlė galvą ir tarė… Jei Olivija būtų vyresnė, ji suprastų, kad tėčio balsas nuskambėjo kaip Otelo tragiškas klausimas Dezdemonai. Bet kol kas ji nežinojo nei apie Otelą, nei apie Dezdemoną, nei apie kitus didžiuosius įsimylėjėlius. Ji tik kaupė savo gyvenimo patirtį, gyvendama tarp žmonių ir stebėdama, kaip jie džiaugiasi, liūdi ir kenčia dėl menkniekių…

Taigi, tėtis pasakė:
– Eime, dukra. Jau vėlu, palydėsiu tave namo. Ir su mama pakalbėsiu.

Apie ką tėtis ketino kalbėtis su mama, Olivija neklausė, bet suprato, kad tai – labai svarbu, todėl greitai suvalgė ledus. O paskui suprato, kad tai, ką nusprendė tėtis, buvo daug svarbiau nei net pats skaniausias pasaulio desertas, todėl beveik numetė šaukštelį ant stalo, nuslydo nuo kėdės, nusišluostė ranka lūpas, šniurkštelėjo nosimi ir, tiesiai pažvelgusi į tėtį, pasakė:
– Aš pasiruošusi. Einam…

Namo jie nėjo – jie bėgo. Tiksliau, bėgo tėtis. Bet Oliviją jis laikė už rankos, todėl ji skriejo kaip vėliava mūšyje, kurią kunigaikštis Andrejus Bolkonskis laikė, vesdamas karius į ataką prie Austerlico.

Kai jie įbėgo į laiptinę, lifto durys užsidarė, veždamos aukštyn kažką iš kaimynų. Tėtis sutrikęs pažvelgė į Oliviją. O ji, rimtai žiūrėdama į jį iš apačios į viršų, paklausė:
– Tai ką? Ko laukiam? Mūsų aukštas tik septintas…

Tėtis pakėlė dukrą ant rankų ir puolė laiptais aukštyn.

Kai mama pagaliau atidarė duris po jo ilgų ir nervingų skambučių, tėtis iškart pasakė svarbiausią dalyką:
– Tu negali taip elgtis! Koks dar Sergėjus? Aš juk tave myliu. Ir mes turime Oliviją…

Tada jis, vis dar laikydamas dukrą, apkabino ir mamą. O Olivija apglėbė juos abu per kaklą ir užsimerkė. Nes suaugusieji bučiavosi…