Tėvui mano jaunesnė sesuo yra princesė, o aš…

Mano tėtis turi dvi dukras: mane ir mano jaunesnę sesę. Tai faktas, o pats tėtis galvoja kitaip. Jis turi vieną dukrą, ji jo princesė, švelnioji gėlelė. Na, dar esu aš – darbinis arklys.

Galbūt toks skirtumas yra todėl, kad aš gimiau tada, kai tėvams buvo po 18 metų. Garsiai niekas nekalbėjo apie netyčiuką, bet aš abejoju, kad du vakarykščiai moksleiviai savarankiškai nusprendė susilaukti vaiko.

Kai šeimoje buvau viena, man viskas atrodė normaliai. Taip buvo, kol man sukako 10 metų. Paskui gimė sesuo ir pasidarė aišku, kaip atrodo mylimas ir trokštamas vaikas.

Jei mama dar kažkiek stengėsi elgtis su mumis vienodai, tai tėtis vienareikšmiškai leido suprasti, kad jis turi vieną mylimą dukrelę ir kitą „ei, kaip ten tave“.

Sesei augant viskas darėsi akivaizdžiau. Tai, kas man buvo kasdienė pareiga, pavyzdžiui, pasikloti lovą, nurinkti ir išplauti indus po valgio, eiti į parduotuvę, sesei buvo kažkoks košmaras, kuriam vykti tėtis neleisdavo.

Tėvas atleisdavo jaunėlei blogus pažymius, niekada nekeldavo balso, lepindavo iš visų jėgų. Su manimi ir anksčiau elgdavosi abejingai, o po jaunėlės gimimo kai kuriais klausimas tapo netgi priešiškas.

Jis nė karto nestojo mano pusėn. Ką sesuo bedarytų, kalta būdavau aš. Ji iš bjaurumo suplėšė mano sąsiuvinį su namų darbais? Kalta, žinoma, aš, nes sesuo maža. O jai tada buvo jau šešeri.

Man nė universitetas nesišviestų, jei seneliai nebūtų apmokėję. Tėvas kategoriškai pareiškė, kad jei turėčiau smegenų, įstočiau pati, o už bukagalvę jis nemokės.

Sesuo, žinoma, irgi mokėsi mokamai, tačiau tada tėvas rėkė garsiau už visus, kad be blato vargiai pateksi į valstybės finansuojamą vietą. Viskas visur nupirkta šimtą kartų.

Butui pradėjau taupyti iškart, kai tik atsirado uždarbis. Iki šiol taupau, tiesą sakant. O sesei bebaigiant aukštąją, tėtis padovanojo butą, nes ji mergaitė.

Mane taip įsiutino jo svarstymai, kad jei tai būtų vaikinas, tai jam tektų pačiam taupyti butui, tai būtų vyriška. Mergaitei sutaupyti žymiai sunkiau.

Uždaviau tiesų klausimą, kodėl aš, mergaitė, neturiu savo buto? Pagal tėvo logiką, aš jau turėjau jame gyventi.

– Na, tu taupai savo butui? Taupyk toliau, ko aš kišiuos,- abejingai metė tėvas.

Visus tuos metus stengiausi palaikyti santykius su juo, nes to labai prašė mama. Ji labai sunkiai perneša visus šeimyninius konfliktus, todėl stengiausi bereikalingai jos neliūdinti.

Tačiau dabar neberandu savyje jėgų toliau apsimetinėti, kad mūsų šeimoje viskas normalu. Man toks elgesys jau nusibodo iki skrandžio spazmų.
Mama stengėsi niekada nekonfliktuoti su tėvu, gludino kampus, tačiau jos elgesio strategija nepagerino mano gyvenimo. Aš kentėjau per ilgai.

Nekėliau skandalo, kadangi tame nėra prasmės. Tiesiog pareiškiau mamai, kad dabar bendrausiu tik su ja. Sesuo perėmė tėvo požiūrį į mane, todėl mes niekada nedraugavome, o su tėvu ir taip viskas buvo aišku.

Mama susijaudino, man kažkuria prasme jos gaila, tačiau ji nieko nepadarė, kad apgintų mano interesus. Ji niekada nieko nedarė, baimindamasi konfliktų.
Net močiutė dažniau bandydavo mane apginti, nors ji irgi nemėgsta skandalų ir išvis jos širdis ligota. Tačiau ji bandė, o mama ne.
– Tu dėl kažkokio buto nutrauksi santykius su šeima?- bando mane spausti mama. Tačiau esmė ne bute.

Savo butui užsidirbsiu pati. Tai ne ta problema, kurios aš negalėsiu išspręsti. Tiesiog skaudu kiekvieną kartą jaustis nereikalinga savo šeimoje, o aš būtent taip ir jaučiuosi, kaip tai bebūtų liūdna.

Tegu gyvena toliau, džiaugdamiesi savo princese,o aš paprasčiausiai pašalinsiu šiuos dirgiklius iš savo gyvenimo.