Vyras vienas įsivaikino mergaitę, nuo kurios atsisakė 20 šeimų
Ne visiems vyrams pavyksta surasti tą vienintelę moterį. Šiais laikais viskas kitaip. Žmonės gyvena pagal principą: niekas niekam nieko neprivalo. Be to, santuoka prarado savo ankstesnę vertę. Vos pasirodžius pirmiesiems konfliktams, žmonės išsiskirsto. Tai paprasčiau, nei ieškoti kompromisų ar dirbti su savimi.
Tačiau daugeliui, sulaukus apie keturiasdešimties, ateina suvokimas. Kai kurie vyrai, kurie per tą laiką jau pasiekė karjeros aukštumų, bet nesurado mylimos moters, nusprendžia tapti vienišais tėvais.
Dabar yra daugybė būdų būti tėvu ir be moters – pavyzdžiui, surogatinė motinystė. Tačiau Luka Trapanezė pasirinko kitokį kelią į tėvystę. Jis buvo apsėstas troškimo tapti tėvu.
Svarbu paminėti, kad Luka nemato skirtumo tarp biologinių ir įvaikintų vaikų. Jis nesupranta, kodėl reikia kreiptis į surogatinę motiną, kai tiek daug našlaičių auga vaikų namuose. Argi negaila paliktų vaikų? Pasak jo, padėjęs našlaičiui, būsi apdovanotas likimo. Tokio vyro požiūris tikrai vertas pagarbos.
Vis dėlto yra viena didelė problema.
Mūsų visuomenėje vis dar kyla nepasitikėjimas vyrais, kurie vieni auginą vaikus. Kreipdamiesi į globos institucijas, jie susiduria su daug griežtesniais reikalavimais.
Vis dar manoma, kad be moters vyras nesugebės tinkamai atlikti tėviškų pareigų. Girdi, gamta vyrams nesuteikė sugebėjimo auginti vaikus vieniems. Daugelis netgi galvoja, kad sveiko proto vyras net nesiryžtų tokiam žingsniui. Kas žino, kas jam galvoje!
Kai Lukui sukako 41 metai, jis rimtai ėmė galvoti apie tėvystę. Vietos valdžia iš pradžių atmetė jo prašymą. Jam netgi teko pateikti savanoriavimo pažymėjimus, kad patvirtintų savo gerą reputaciją. Luka padeda žmonėms, turintiems įvairių vystymosi ypatumų, ir apskritai yra labai geras ir jautrus žmogus.
Tik tada jam leido įsivaikinti. 2017 metais Luka gavo leidimą įsivaikinti vaiką. Tiesa, iškėlė sąlygą — globotinį turėjo pasižymėti fiziniais ar psichiniais ypatumais.
Galbūt savivaldybė bandė įbauginti Luką, bet nesėkmingai. Jis nematė tame nieko blogo, ypač po tiek metų savanoriavimo.
Luka įsivaikino mergaitę, turinčią Dauno sindromą. Tuo metu Albei buvo tik dvi savaitės. Įvaikinimas įvyko greitai, nes daugelis šeimų nuo jos atsisakė.
Biologiniai mergaitės tėvai sužinojo apie dukters diagnozę po gimimo. Primename, kad tai genetinė liga, pasireiškianti fizinio ir psichinio vystymosi atsilikimu. Jie iškart parašė atsisakymą. Kaip ir 20 porų, kurios norėjo įsivaikinti vaiką, tačiau laukė sveiko.
Tik Luka ryžosi tokiam atsakingam žingsniui. Jam nerūpėjo, kad mergaitė turi ypatumų. Kai pirmą kartą paėmė Albą į rankas, jis iškart ją pamilo.
Dabar mergaitei ir Lukui jau daugiau nei ketveri metai kartu. Ir mylinčio, rūpestingo tėvo kaip Luka tikrai sunku surasti. Nėra jokių abejonių, kad tėviška meilė ir rūpestis gydo, suteikia džiaugsmo ir prasmės gyvenimui.
