Kol gyva mama mes dar vaikai
Mamai – 73-eji. Ji duoda man kriaušių ir lyg atsiprašydama sako:
– Jos nelabai gražios, bet labai skanios! Na ir savos, be chemijos. Tu mėgsti kriaušes, imk.
Aš imu. Ir pasukas imu. Nes jas mėgstu. O jos šaldytuve – „atsitiktinai yra vienas stiklainis, tu tik poryt išvažiuoji, dar porą kartų pavakarieniausi“.
Išeinu, sėdu į mašiną, važiuoju.
Aš vėl kažkur važiuoju. Blaškausi tarp miestų ir kaimų. Keičiu šalis ir laiko juostas. Aplankau mamą, kai turiu laiko. Jau po visų reikalų. Po kavos su draugėmis ir manikiūro salone.
Atvežu ką nors skanaus, greitai paklausiu, kaip sekasi, nekantriai išklausau – na kokie gi jūsų su tėčiu reikalai? – ironizuoju dėl jos visai, mano nuomone, nesvarbių nerimo priežasčių. Ir vėl išvažiuoju – išbėgu savo reikalais.
Mama būtinai man pasakys, kad vaikštau neapsirengusi, be šaliko, dėl to nepraeina kosulys. Pasakys, kad per daug dirbu ir jau laikas liautis. Sutiks, kad gyvenimas toks sunkus ir visai nebaisu, jei man nepavyksta atvažiuoti dažniau.
O mes gyvename 40 kilometrų atstumu. Aš reguliariai jai skambinu ir klausau jos neskubių ir išsamių pasakojimų apie turgų, sesę, kuriai sunku vienai kaime, apie tai, kad po lietaus vėl išdygo petražolės ir kad reikėtų jas nukirpti ir kad pomidorai pasibaigė, net žali, kokia buvo sausra, o katinas Muratas nežinia kur prarado akį…
Man įdomu. Ir man atrodo, kad jos gyvenime nevyksta nieko svarbaus. Ir aš šiek tiek pykstu, kai ji skundžiasi dėl savo ligų, o aš jos prašau apsilankyti pas gydytoją, ji tik numoja ranka, bet aš gi ne daktarė ir iš kur galiu žinoti, kokių jai reikia vaistų?!
O mama staiga taip gailiai pasako:
– Bet kam gi daugiau aš pasiskųsiu, jei ne tau?
Ir aš sustingstu su telefono rageliu rankoje, ir suprantu, kad esu reta bjaurybė. Ir kad va šis jos skambus ir garsus balsas telefone, visi jos žodžiai ir žodeliais, mūsų nesibaigiantys ginčai dėl to, kas iš mūsų teisus, ir santykių aiškinimasis su ir be priežasties, jos notacijos ir mano pamokslavimai – visa tai ir yra mūsų gyvenimas. Tas, kuri yra čia ir dabar…
Aš pašoku ir „neplanuotai“ pas ją važiuoju, ji spėja iškepti man žuvies, tėtis papjausto arbūzo ir nori įpilti „šviežio vyno“. Vyno gerti negaliu, aš vairuoju. Jis išgeria vienas, giria. Mes juokiamės.
Aš susisuku į mamos megztinį, šaltoka. Mama susirūpina, nubėga užkaisti orkaitę, kad „šiek tiek įšiltų virtuvė“. Ir aš vėl – maža mergaitė, kuriai viskas gerai. Ir viskas skanu. Ir šilta. Ir nėra jokių problemų…
Mama, mamyte, tu tik ilgai gyvenk, nes aš nežinau, ką reiškia negirdėti tavo balso telefono ragelyje, nes nežinau, ką reiškia būti be tavo virtuvės, kur tu mane vaišini vakariene ir stengiesi, kad namuose būtų šilta…
