“Kai tik gausiu darbą, pasiimsiu sūnų su savimi!” – pažadėjo dukra ir išvyko dirbti į sostinę
Praėjo metai, o mes su anūku vis dar laukiame jo mamos. O ji, matyt, nesupranta, kad jos laukia gimtajame mieste. O aš jau labai noriu ramybės, bet Ana vis dar neplanuoja grįžti.
Mano dukra nuo pat ankstyvos vaikystės nesėdėjo rankų sudėjusi. Ji visada ieškodavo nuotykių vienoje vietoje… Kol visi jos bendraamžiai sėdėdavo vienoje vietoje smėlio dėžėje, mano dukra jau bėgdavo į kitą kiemą.
Mokykloje tai taip pat beprotiškai trukdė jai gyventi, ji nebuvo puiki, apskritai mokėsi neblogai. Ji negalėjo susikaupti ties viena užduotimi. Po devintos klasės dukra norėjo stoti į koledžą. Ji įstojo į koledžą ir netrukus susirado gerą darbą. Ji tapo socialine darbuotoja. Tačiau ji ten dirbo neilgai.
Ji buvo jauna ir išlepinta, tingėjo taip anksti keltis ir kur nors eiti. Tada ji pradėjo užsiimti internetine prekyba. Ir tada ji sutiko Deividą. Tada ji man ir pasakė, kad už jo ištekės.
Bet aš buvau įsitikinusi, kad tai per anksti, jai tada buvo dvidešimt vieneri. Norėjau, kad ji iki dvidešimt penkerių metų išvažiuotų, keliautų ir tik tada galvotų apie šeimą. Bet kadangi dukra labai to norėjo, aš sutikau su jos pasirinkimu. Tada aš ir mano svainio tėvai susitarėme pasidalyti vestuvių išlaidas.
Po santuokos dukra ir žentas pradėjo gyventi nuosavame bute. Dabar tokie butai vadinami studijomis. Jie ten gyveno, ir kartais dukra skambindavo su ašaromis ir skųsdavosi savo Dovydu.
Bet toks gyvenimas, ypač kai jie buvo jauni. Aš buvau tokia pati! Pasiskundžiau mamai, ir ji pastatė mano vyrą į vietą. Bet paskui susitaikydavome, ir mano uošvė su žentu pradėdavo blogai bendrauti. Taigi nusprendžiau, kad nesikišiu į dukters gyvenimą.
Praėjo pora metų ir Ana man pasakė, kad yra nėščia. Žinoma, supratau, kad jai dar per anksti tapti motina, bet naujieną priėmiau. Kai vaikui buvo dveji metai, Ana ir Deividas nusprendė persikelti į sostinę. Pabandyti ten gyventi.
Kas prižiūrės vaiką, kol būsite darbe? Juk turite jį nuvesti į darželį ir pasiimti! – Pasakiau apie tai dukrai, ir ji pažadėjo pasiimti sūnų šiek tiek vėliau.
Mama, tai tik trumpam! Sutvarkysime reikalus darbe, o tada surasime darželį ir pasiimsime sūnų pas save.
Iš pradžių nelabai gerai tai priėmiau. Ji paliko savo vaiką ir namus čia, kad išbandytų kažką sostinėje…..
Iš pradžių dukra nuolat skambindavo, gyvenome nuomojamame bute ir dirbome ne visą darbo dieną. Paskui ji skambindavo vis rečiau ir rečiau. Aš buvau visiškai atsakinga už vaiką.
Viską suprantu, bet jau esu tokio amžiaus, kad noriu ramybės. O vaiką juk turi auklėti tėvai! O mano svainis ir dukra tarsi pamiršo, kad turi vaiką ir jis jų čia laukia.
Ir nuolat mane maitina pažadais, bet vis tiek neatvažiuoja, nuolat kažkas negerai. Jau visus metus sėdžiu namie su anūku, o dukra ir žentas kuria savo karjeras sostinėje. Šį kartą daviau jiems pusantro mėnesio, jei jie vaiko nepasiims, aš pati jį pasiimsiu. Daugiau taip nebegaliu!
