Dukra manęs nebelanko po to, kai sužinojo, kad anūkei padovanojau savo butą
Į tokią situaciją patenka daug pagyvenusių žmonių. Būdamas septyniasdešimt šešerių metų, turėjau susidurti su savo paties dukters merkantilizmu.
Užauginau du vaikus. Dabar mano vyresniajam sūnui keturiasdešimt šešeri, o dukrai – keturiasdešimt. Iš pirmo žvilgsnio viskas buvo gerai, mano sūnus dirbo kitame regione, ten gyveno ir jo šeima. Su dukra gyvename tame pačiame mieste. Mano dukros gyvenimas nebuvo pats geriausias: ji buvo ištekėjusi du kartus, turi nuolatinių problemų darbe, dabar gyvena viena ir viena augina sūnų.
Aš palaidojau savo vyrą ir gyvenu viena, todėl dukra dažnai mane aplankydavo, daug kalbėdavomės, kartu eidavome apsipirkti, kartu švęsdavome beveik visas šventes, ji visada dalydavosi su manimi savo paslaptimis.
Visada jai padėdavau, kuo galėdavau: rūpinausi sūnumi, padėdavau su pinigais, ir viskas buvo gerai iki šiol.
Vieną vakarą man paskambino sūnus ir džiugiai pasakė:
– Mamytė, tu greitai vėl tapsi močiute, mums gims dukra.
Ši žinia mane labai įkvėpė, net nusprendžiau vėl pradėti megzti, kad galėčiau pagaminti kraitelį kūdikiui. Anksčiau daug mezgiau, bet kai pradėjo skaudėti sąnarius, teko atsisakyti šio pomėgio.
Susijaudinusi paskambinau dukrai ir paprašiau, kad ji kartu su manimi nueitų į turgų nusipirkti siūlų. Man nepatiko dukros reakcija į mano prašymą. Ji gana skausmingai sureagavo į žinią, kad ketinu vėl pradėti megzti, bet kai pasakiau, kam noriu megzti, ji pasakė, kad yra užsiėmusi, ir pakėlė ragelį.
Keistą dukters elgesį aiškinau tuo, kad jai nesisekė asmeninis gyvenimas ir darbas, todėl nesipiktinau, ji buvo mano vaikas ir aš ją nuoširdžiai mylėjau. Tačiau laikas parodė, kad šie jausmai nebuvo abipusiai.
Kai anūkei surašiau dovanojimo aktą, dukra jį iš kažkur sužinojo, o paskui atėjo pas mane su pretenzijomis, ėmė priekaištauti, kad viską darau tik dėl savo sūnaus, o ji yra vieniša ir niekada nematė iš manęs jokios pagalbos.
Bandžiau jai pasakyti, kad palieku jai savo kaimo namus, nes ji augina vieną vaiką, o jos brolis netrukus susilauks trečio ir jam reikia pagalbos, bet ji nenorėjo manęs klausyti. Su dukra mums nepavyko susitarti.
Nuo tos dienos praėjo daugiau kaip keturi mėnesiai, dukra man neskambina ir nekelia telefono ragelio, kai jai skambinu.
Galbūt aš kažką klystu, bet man labai neramu dėl to, kad mano dukra buvo tokia merkantili, dabar suprantu, kad ji lankėsi pas mane tik todėl, kad tikėjosi, jog gaus butą. Turiu būti sąžininga, mane, kaip motiną, tai labai žeidžia!
