– Ar padėsite vaikui tualete, jei jam to prireiks? – paklausė berniuko mama

Rugpjūčio pabaigoje vedžiau susirinkimą būsimiems pirmokų tėvams. Jau ne pirmus metus dirbu pradinių klasių mokytoja, todėl nemanau, kad mane dar kuo nors galima nustebinti.

Per mano praktiką būta įvairių vaikų ir tėvų, bet jau kokius penkerius metus aš nepatyriau nieko, kas galėtų mane šokiruoti. Atrodė, kad viską jau esu perėjusi. Ateidavo vaikai be lietuvių kalbos žinių ir vaikai, kurie iš viso vos sugebėdavo kalbėti: gryna košė, kaip dviejų metų mažylių.

Ateidavo vaikai, turintys problemų su socializacija. Jie negalėdavo būti klasėje be pažįstamo žmogaus, pirmąjį laiką su jais kartu sėdėdavo tėvai.

Tačiau dar niekada neturėjau mokinių, kurių tėvai būtų taip per daug lepę. Manau, kad tai jau akivaizdi perdėta globa: tai jau ne meilė, o kažkokia manija.

Tėvai atėjo, atsisėdo, pasikalbėjome, aš viską paaiškinau ir atsakiau į klausimus. Nudžiugau, kad mano klasėje nebuvo profesionalių skandalistų.

Tai tokie tėvai, dažniausiai mamos ir močiutės, kurių gyvenimo prasmė yra kam nors prikibti ir sukelti skandalą. Tokius asmenis išmokau atpažinti iš pirmo žvilgsnio, visgi penkiolika metų patirties.

Tarp susirinkusiųjų tokių tėvų nepastebėjau, todėl visiškai nesijaudinau, kai prie manęs priėjo vieno būsimų mokinių mama.

Tėvai dažnai nori ką nors aptarti asmeniškai, todėl su draugiška šypsena pasiruošiau atsakyti į susirūpinusios mamos klausimus.

Iš pradžių ji uždavė keletą neutralių klausimų apie sąsiuvinius ir piešimo albumus, o paskui pradėjo pasakoti, koks silpnas gimė jų sūnus, kaip dėl jo jaudinosi visa šeima. Sekęs staigus pokalbio posūkis mane pribloškė.

– Vaikui reikės pagalbos tualete, ar suteiksite ją? – paprašė moteris.

Iš pradžių nesupratau, ko iš manęs reikalaujama. Kodėl, nežinau, bet nusprendžiau, kad vaikas tiesiog turi dažniau lankytis tualete, ir mama prašo, kad leisčiau jam ten eiti.

Bet viskas pasirodė daug sudėtingiau. Pasirodo, septynmetis berniukas nemoka naudotis tualetiniu popieriumi. Jam namuose vis dar valomas užpakaliukas, atsiprašau už smulkmenas.

Sakyti, kad buvau šokiruota, – tai nepasakyti nieko. Aš nesitikėjau to išgirsti. Mano būsimo mokinio mama prašo, kad aš, reikalui esant, eičiau su juo į tualetą ir paskui valyčiau jam užpakalį, nes jis pats nemoka to daryti.

Kodėl mama nesvarstė varianto, kad per likusį laiką iki mokyklos pradžios jie dar galėtų išmokyti berniuką savarankiškai tvarkytis su tokiomis problemomis?

Kai užsiminiau apie tai, mama energingai sušoko.

Vaikui nepavyks, jie jau bandė, geriau bus, jei aš jam padėsiu. Bet aš kažkodėl tokio noro neturėjau.

– Atleiskite, bet aš ne esu darželio auklėtoja, kad vedžiočiau vaiką ant puoduko, – stengiausi atsisakyti kuo taktiškiau.

Mokinuko mama iškart pradėjo piktintis, kad aš esu pedagogė, kad aš privalau padėti vaikams! O jei aš nesutiksiu vaikščioti su jos sūnumi į tualetą, tai jis bus priverstas kentėti, o tai labai kenkia sveikatai.

Nuo tokios koncentruotos nesąmonės mano galva trumpam apsisuko. Vis dar bandžiau įsisąmoninti informaciją, kad septynmetis berniukas negali pats naudotis tualetiniu popieriumi.

Iš jos tono supratau, kad jo ir mokyti neketina. Matyt, tėvai tikėjosi, kad ketverius metus aš jam valysiu užpakaliuką, o tada ši garbinga pareiga pereis klasės vadovui. Ir taip iki devintos klasės, o gal ir iki dvyliktos.

Mes su ta mama nesusitarėme. Ji iškart pagrasino parašyti skundą direktoriui ir švietimo ministerijai: juk aš atsisakau vykdyti savo pedagogo pareigas.

Niekada negalvojau, kad mano pareigos apima ir užpakaliukų valymą. Jaučiu, kad artėjantys mokslo metai bus įdomūs, nors turiu silpną viltį, kad mama perves sūnų į klasę pas labiau kvalifikuotą pedagogą.