Močiutė atkeršijo kasininkei prekybos centre. Dabar ji žinos, kaip elgtis su pirkėjais
Tą dieną viskas prasidėjo kaip įprasta. Ona Petraitienė, nepaisant savo garbingo 82 metų amžiaus, ryžtingai išėjo į artimiausią prekybos centrą nusipirkti savaitės produktų.
Ji jau seniai gyveno viena ir buvo įpratusi viską daryti pati. Vietos pardavėjai ją gerai pažinojo ir kartais net palikdavo malonių smulkmenų iš pagarbos. Tačiau šį kartą jos laukė netikėta situacija.
Ona Petraitienė atsistojo į eilę prie kasos, kaip visada mandagiai pasisveikindama su kasininke. Tačiau šį kartą jos pasisveikinimas buvo ignoruotas.
Jauna kasininkė, kurios Ona dar nebuvo sutikusi, net nepakėlė galvos. Ji grubiai pasakė: „Jums 15 eurų!“ Jokio „laba diena“, jokios šypsenos – tik šaltas ir aštrus tonas.
Ona Petraitienė, pripratusi prie mandagumo ir pagarbos, buvo šokiruota. Ji atsargiai išsitraukė pinigus, padavė juos kasininkei ir švelniai pasakė: „Mergina, kodėl taip grubiai? Juk mes visi žmonės.“
Atsakydama kasininkė tik pavartė akis ir, nežiūrėdama, atidavė grąžą, numesdama ją taip, kad monetos išsibarstė po prekystalį.
Močiutė nekėlė skandalo, nors širdis suspaudė nuo tokio nemandagumo. Tačiau ji nusprendė, kad to negalima palikti be dėmesio. Ir tuomet jos galvoje gimė planas. Ji žinojo, kaip išmokyti šią merginą mandagumo.
Kitą dieną Ona Petraitienė vėl grįžo į prekybos centrą. Ji nusipirko keletą smulkmenų, kad vėl patektų pas tą pačią kasininkę. Kai atėjo jos eilė, močiutė su šypsena padavė kasininkei 100 eurų kupiūrą. Mergina nenoriai ją paėmė, pažiūrėjo į pirkinių sumą ir pradėjo ieškoti grąžos.
Tuo metu Ona gudriai šyptelėjo ir ramiai pasakė: „Žinote, aš turiu smulkių, leiskite surasti.“ Ji ilgai ir atidžiai ieškojo monetų savo rankinėje, traukdama vieną po kitos. Eilė pradėjo nervintis, o kasininkė vis labiau nerimavo, žiūrėdama į laikrodį ir pykdama.
Praėjo dešimt minučių, o Ona vis dar „ieškojo“ reikalingų monetų, garsiai svarstydama kiekvieną iš jų: „O, ar ši tinka? O gal ši bus geresnė?“ Žmonės eilėje pradėjo tyliai juoktis, suprasdami, kad močiutė tyčia tempia laiką. Kasininkė pabalo iš pykčio, bet negalėjo nieko pasakyti.
Pagaliau Ona surinko reikiamą sumą iki cento, padavė ją merginai ir su šypsena pasakė: „Dabar viskas tvarkoje. Svarbiausia būti mandagiam ir kantriam, tiesa?“ Mergina, nežinodama, ką atsakyti, tyliai įmušė čekį ir atidavė pirkinius.
Nuo to laiko ta kasininkė visada buvo mandagesnė, ypač kai matydavo Oną Petraitienę. Močiutė žinojo, kad konfliktų nereikia spręsti šaukimais ar skandalais, tačiau pamoką galima duoti ir kitu būdu.
