Niekas iš giminaičių ir draugų nesuprato Algirdo sprendimo, kai jis vedė Vaivą. Tačiau jis buvo tikras dėl savo pasirinkimo – ir neklydo
Algirdas visada buvo pastebimas: gražus, protingas vaikinas, kuris patraukė daugelio kaimo merginų dėmesį. Tačiau, nepaisant daugybės susižavėjimo ženklų, jis negalėjo rasti tos vienintelės, kuri tikrai užkariautų jo širdį.
Viskas pasikeitė, kai jis sutiko Vaivą – tylią ir kuklią merginą, kurią kiti laikė neišsiskiriančia. Vietiniai stebėjosi, kaip toks išvaizdus ir išmintingas vaikinas galėjo įsimylėti merginą iš vargingos šeimos, kuri nelaikoma gražia.
Netgi jo tėvas abejojo šiuo pasirinkimu, tikėdamasis, kad sūnus susiras ką nors “vertesnio”.
Tačiau Algirdas žinojo, kad išvaizda nėra svarbiausia. Jis matė Vaivoje daug daugiau: gerumą, išmintį ir nuoširdžią meilę, kurią ji jam dovanojo. Nepaisant aplinkinių nepasitenkinimo ir nesupratimo, jis vedė ją.
Persikėlę į miestą, jie pradėjo naują gyvenimą: išsinuomojo butą ir žingsnis po žingsnio kūrė savo jaukumą. Algirdas susirado gerą darbą, o Vaiva visiškai atsidavė šeimai.
Ji tapo mylinčia žmona ir rūpestinga mama dukroms Austėjai ir Rūtai, rūpindamasi, kad jos būtų sočios, prižiūrėtos ir laimingos. Namuose visada buvo tvarka, o ant stalo laukė gardūs patiekalai.
Jų laimė atrodė begalinė, kol vieną vakarą neįvyko nelaimė. Girtas vairuotojas partrenkė Algirdą, o patirtos traumos buvo labai rimtos ir reikalavo ilgalaikės reabilitacijos. Tie, kurie anksčiau nepritarė Vaivai, tikėjosi, kad ji paliks vyrą sunkioje akimirkoje.
Tačiau ji kasdien buvo šalia: lankė jį ligoninėje, palaikė ir skatino pasveikti. Nepaisant sunkumų, Vaiva toliau dirbo, augino vaikus ir motyvavo Algirdą kovoti už savo sveikatą. Jos meilė ir atsidavimas padėjo jam atsistoti ant kojų.
Praėjo metai. Austėja ir Rūta užaugo, pradėjo savo kelią, tačiau Algirdas ir Vaiva išliko tokie pat įsimylėję. Jų istorija įrodė, kad tikra meilė – tai ne tik aistra, bet ir gebėjimas palaikyti vienas kitą, kartu įveikiant visas kliūtis.
