– „Patys mokykitės arba samdykite korepetitorių, aš neprivalau taikytis prie visų“, – pareiškė mokytoja

Vis labiau man kyla klausimas: ar mokykla tokia, kokia ji yra dabar, iš tikrųjų reikalinga? Bent jau po bendravimo su mūsų mokytojais pradedu tuo abejoti.

Kokia prasmė siųsti vaiką į mokyklą, jei visą laiką girdi tik tai, kad mokytojas neturi šito daryti, mokytojas neturi ano daryti. Tai kam jūs tuomet reikalingi?

Mano sūnus mokosi šeštoje klasėje, jis turi problemų su matematika. Nebūčiau kėlusi triukšmo, jei tik mano vaikui būtų tokia problema.

Suprantu, kad vaikas gali išsiblaškyti, neklausyti mokytojo arba tiesiog nesuprasti dalyko, nes nėra polinkio. Man pačiai visą mokyklą su matematika buvo problemų. Kol sėdi pamokoje ir mokytojas viską aiškina, atrodo, kad viskas tvarkoje: supranti temą.

Tik grįžti namo ir sėdi prie namų darbų – viskas, protas išsijungia. Sėdi, žiūri į šiuos pratimus ir neturi supratimo, kaip juos išspręsti.

Tėčiui reikėdavo sėdėti su manimi ir ant pirštų aiškinti, kaip ir ką daryti. Tik po kelių valandų aiškinimo pradėdavau suprasti tiek, kad jau galėčiau savarankiškai atlikti namų darbus.

Mokytoja čia ne prie ko. Ji gerai dėstė medžiagą. Jei iškart po temos aiškinimo būdavau kviečiama prie lentos, galėjau išspręsti uždavinį, kurį man diktuodavo.

Tiesiog mano protas taip keistai veikė. Tačiau literatūroje aš pirmą kartą išmokdavau eilėraščius, niekada nebuvo jokių problemų. Ir rašydavau be klaidų, nors taisykles žinojau ne itin gerai.

Todėl, kai sūnui prasidėjo problemos su matematika, nesuėmiau už mokytojos. Mes sėdėdavome, atlikdavome namų darbus, tačiau man atrodė, kad vaikas pirmą kartą mato šią temą.

Tačiau po kurio laiko supratau, kad ne tik mes turime problemų su matematika. Visa klasė yra kažkokioje gilios duobėje. Vaikai grįžta namo kaip tušti lapai, tarsi nesėdėjo pamokoje.

Pasirodė, kad visa problema buvo mokytojoje. Ji vaikams nieko neaiškina. Ji paima naują temą, tiesiog keletą kartų perskaito tai, kas parašyta vadovėlyje, ir duoda namų darbų užduotis.

Jokių temos aiškinimų, klasės darbas susiveda į vadovėlio skaitymą. O aš dar galvojau, kodėl vaiko sąsiuvinyje beveik nėra klasės darbo? Tik namų darbai ir savarankiški.

Kai tėvai suprato, kad čia problema ne vaikų, o mokytojos, nusprendėme su ja pasikalbėti, nes situacija buvo keista.

Iki paskutinės akimirkos buvau įsitikinusi, kad vaikai kažkur perdeda ar neteisingai kažką papasakoja. Nes negalėjau suvokti, kaip galima matematiką mokyti tik skaitant vadovėlius.

Bet vaikai nieko neperdėjo. Mokytoja iš tikrųjų užsiiminėjo kuo tik nori, bet ne vaikų mokymu. Pusę pamokos ji tikrino namų darbus, kitą pusę skirdavo naujai temai arba savarankiškam darbui.

– „Patys mokykitės arba samdykite korepetitorių, aš neprivalau taikytis prie visų“, – pareiškė mokytoja.
Ji nuoširdžiai tiki, kad viską daro teisingai. Tema perskaityta, namų darbai patikrinti, savarankiškas darbas atliktas. Ko dar iš jos norima?

O norisi, kad ji vaikams paaiškintų temą, paskui išspręstų su jais pavyzdžius, atsakytų į kylančius klausimus ir tik tada duotų namų darbus.

Bet ji geriau per pamoką tikrins sąsiuvinius, kad nereikėtų jų tempti namo, nei skirs laiką temos aiškinimui. Kas tai per naujas mokymo būdas?

Nuėjome pas direktorę, kuri atsakė mums valstybinėmis frazėmis, kad mokymo programa vykdoma pilnai, o mokytoja yra aukščiausios kategorijos pedagogė.

Labai džiaugiuosi už ją, bet vaikai iš jos nesimoko – štai kur problema. Ji gali būti tris kartus geriausia aukščiausios kategorijos pedagogė, bet tai neatsispindi jos darbo kokybėje.

Ir kas tai per mada mokytojams: kai tik kas nors – patarinėti samdyti korepetitorių. O kam tada jūs reikalingi? Aš nesuprantu šiuolaikinės švietimo sistemos, tiesiog nesuprantu.