Kai metai praeina, o lieka tik prisiminimai. Gyvenimas, kuris paliko jį vieną senatvės slenksčiuose

Jo vardas buvo Viktoras. Jaunystėje jis buvo energingas žmogus, tikėjęs, kad spės padaryti viską – sukurti karjerą, susirasti draugų, pasiekti sėkmės, o šeima galės palaukti.

Jis visada buvo judesyje: svarbūs reikalai, komandiruotės, susitikimai. Žmona Lidija dažnai jo laukdavo namuose viena, ir nors jos akyse buvo liūdesys, Viktoras vis galvojo, kad skirs jai daugiau laiko „truputį vėliau“.

Jo vaikai – sūnus ir dukra – augo beveik be jo dalyvavimo. Jis apie jų pasiekimus ir problemas sužinodavo iš žmonos pasakojimų, galvodamas, kad, kai jie paaugs, jis galės daugiau laiko praleisti su jais. Tačiau visada atsirasdavo kažkas svarbesnio, kas reikalavo jo buvimo kažkur kitur.

Lidija dažnai prašydavo jo bent trumpam sustoti, dažniau būti namuose, leisti laiką su vaikais, tačiau Viktoras tik ranka numodavo, pažadėdamas, kad netrukus viskas pasikeis. „Tik užbaigsiu šį projektą, – sakydavo jis, – ir turėsime laiko“. Taip metai ėjo vienas po kito.

Kai vaikai užaugo, atrodė, kad Viktoras jau norėjo atsigriebti už praleistas akimirkas, bet paaiškėjo, kad jie jau gyveno savo gyvenimą. Sūnus išvyko į kitą miestą mokytis ir netrukus ten rado darbą.

Dukra ištekėjo ir taip pat išvyko. Lidija, išvarginta metų vienatvės, laukdama vyro, priprato leisti laiką viena. Ji rūpinosi namais, prižiūrėjo sodą, tačiau jų ryšys tapo kažkoks įsitempęs, o pokalbiai – trumpi ir formalūs.

Kartą, grįžęs namo, Viktoras pastebėjo, kad Lidija jo nebelaukia taip, kaip anksčiau. Ji tapo tyli, užsidariusi, tarsi panirusi į savo mintis ir prisiminimus. Tai jį neramino, tačiau jis taip ir nerado laiko nuoširdžiai su ja pasikalbėti.

Praėjo keli metai. Viktoras išėjo į pensiją ir pradėjo daugiau laiko leisti namuose. Jis galvojo, kad dabar pagaliau galės atkurti ryšį su žmona, kad jų rami senatvė bus kupina šilumos, jaukumo ir bendravimo.

Bet Lidija tuo metu jau taip buvo įpratusi prie savo vidinės tylos, kad šis pokytis jai tapo nepakeliamas. Ji tarsi pamiršo, kad šalia yra vyras, kuris kažkada buvo jos pasaulis.

Vieną dieną Lidija tyliai išėjo, palikusi jam raštelį ant virtuvės stalo. „Aš taip ilgai laukiau, kad vieną dieną tu sustosi ir pažiūrėsi į mane. Tačiau metai eina, o prisiminimai apie tas dienas, kai buvome laimingi, tik dar labiau žeidžia. Man reikia ramybės. Sudie, Viktorai. Saugok save“.

Jis stovėjo priešais tuščius namus, žiūrėdamas į šį trumpą, bet širdį draskantį raštelį, ir pirmą kartą suprato, kokia tuščia tapo jo gyvenimas. Visi šie metai jis vaikėsi sėkmės iliuzijų, o galiausiai prarado tai, kas jam iš tiesų buvo brangiausia.

Namas, kuris kadaise buvo kupinas vaikų juoko ir šiltų vakarienių, dabar atrodė šaltas ir be gyvybės. Net pažįstamas Lidijos kvapas, kuris visada tvyrojo ore, tarsi išnyko kartu su ja.

Iš pradžių Viktoras bandė ją surasti. Skambino draugams, klausė vaikų, bet niekas nežinojo, kur ji išvyko. Vaikai atvykdavo retai ir trumpam, jų pačių šeimos reikalavo jų dėmesio. Viktoras bandė atkurti ryšį su jais, bet suprato, kad jie jaučiasi nebe savo gyvenimo dalimi. Jie taip pat pripratę prie gyvenimo be tėvo.

Su kiekvienais metais vienatvė vis labiau slėgė jį. Tuščiame name jis pradėjo pastebėti smulkmenas, kurių anksčiau nepastebėdavo: seną Lidijos pledą ant kėdės, puodelį su mažomis įbrėžomis ant krašto, kurį ji visada statydavo šalia lovos, vaikų nuotraukas, kurių jis beveik nematė augančius.

Jis prisiminė, kaip kadaise Lidija bandė įkalbėti jį vasarą praleisti su vaikais sodyboje, bet jis atsisakė dėl dar vieno projekto. Ir dar tūkstančiai mažų dalykų, kurie kadaise atrodė nesvarbūs, dabar dūrė širdį tarsi aštrūs praeities šukės.

Viktoras bandė rasti užsiėmimų, kurie galėtų jį atitraukti. Jis pradėjo eiti į biblioteką, vaikštinėti parke, bendrauti su kaimynais. Tačiau jo mintys vis sugrįždavo į namus ir į Lidiją, į praleistas akimirkas ir neištesėtus pažadus. Jam beliko tik vėl ir vėl išgyventi tuos pačius momentus, gailėdamasis dėl kiekvienos dienos, kurią nepraleido su žmona ir vaikais.

Metams bėgant, vienintelis jo paguodos šaltinis tapo retai atvykstantys anūkai. Jie įnešdavo į namus bent šiek tiek gyvybės, ir jis, kaip galėjo, stengėsi juos pralinksminti, pasakodamas istorijas apie savo jaunystę, tačiau vaikų akyse matėsi nesupratimas. Jiems jis buvo tik senas senelis, kurio jie beveik nepažinojo. Jie atvykdavo su tėvais, kurie taip pat sėdėjo santūriai, beveik kaip svetimi žmonės.

Viktoras suprato, kad net jei vėl pamatytų Lidiją, niekas nebepasikeistų. Jis prarado ją taip seniai, kad, ko gero, niekada ir nebuvo jai tikras vyras. Jos šiltos rankos, kantrus žvilgsnis liko tik jo atmintyje. Laikas buvo negailestingas, jis atėmė iš jo visus šansus ir paliko tik tuštumą.

Sėdėdamas prie lango tamsiame kambaryje, Viktoras žiūrėjo į gatvę, kur gyvenimas tęsėsi — žmonės ėjo pro šalį, juokdamiesi, skubėdami kažkur, kaip kažkada ir jis pats. Jis suprato, kad daugiau nebėra jokio „vėliau“, kurį būtų galima ištaisyti. Liko tik prisiminimai ir tyla, perverianti tylą namuose, kuriuose kadaise gyveno jo šeima.

Taip bėgo jo dienos — prisiminimuose apie tai, ką kadaise turėjo, bet neįvertino, ir gailestis dėl to, ko nesugebėjo išsaugoti.