– Ji nėra jam tinkama, ne dėl tokios sūnų auginau, – mama didžiuojasi, kad sugriovė brolio vestuves

Mama vaikšto patenkinta, nors priežastis džiaugsmui, kurį ji pasirinko, abejotina. Mama padarė viską, kad mano brolio vestuvės neįvyktų. Jis, žinoma, ir pats ne ką geresnis, galėtų elgtis kaip suaugęs vyras, o ne mamytės sūnelis, bet mamos vaidmens žlugdančiant jo santykius paneigti neįmanoma. Tačiau iš mamos idėjos nieko gero neišėjo, ir kodėl ji džiaugiasi, aš nesuprantu.

Man 45 metai, turiu jaunesnį brolį Vytą, jam dabar sukako 30 metų. Galima sakyti, kad brolį auginome mes su mama, nes tėtis mirė, kai broliui buvo treji.

Mama formavo iš brolio mamytės sūnelį, o aš, būdama jauna, negalėjau jai sutrukdyti užsiimti šiais niekais. Žinoma, vėliau broliui aiškinau, kad ne viskas, ką sako mama, yra neginčijama tiesa, bet jau buvo per vėlu.

Mamos dominavimo sėklos jau buvo giliai įsišaknijusios. Nors kartais brolis visgi drįsdavo maištauti, ir aš jį palaikydavau. Tiesa, mama tas maištas greitai ir slopindavo.

Kai brolis užaugo, svarbiausia mamos problema tapo tai, kad sūnus neparvestų namo bet kokios merginos. Atrodė, kad po šią kategoriją pakliūdavo visos moterys. Kiekvienoje mama rasdavo trūkumų, kuriuos sąmoningai išpūsdavo Vytui.

Ir štai brolis – suaugęs žmogus, įgijęs išsilavinimą ir tvirtai stovintis ant savo kojų. Kalbant apie tai, jis jau turėjo darbą, kuris galėjo išlaikyti jį ir šeimą. Todėl nieko nuostabaus, kai jis pranešė, kad ketina vesti.

Mama griebėsi už širdies ir pradėjo įprastą dainelę, kad labai jau anksti. Esą brolis tik dabar pradėjo gyvenimą, dar neapsidairė, o jau bando save į kalėjimą uždaryti. Tačiau, atrodo, kad Vytautas buvo nusiteikęs ryžtingai, todėl mama nusprendė atsitraukti – tiesa, laikinai.

Ji netgi maloningai sutiko susipažinti su potencialia marčia. Nors aš brolį ir atkalbinėjau nuo tokio žingsnio. Kam be reikalo erzinti liūtą? Susipažintų per vestuves, nieko baisaus. Bet brolis norėjo padaryti viską teisingai, gauti motinos pritarimą, parodyti sužadėtinę. Parodė.

Mama su potencialia marčia susipažino, šypsojosi jai, o tada pradėjo lėtai, bet užtikrintai griauti savo sūnaus santykius. Ar daug jaunimui reikia, kad pradėtų kivirčytis? Jie dar nebuvo susigyvenę, nemokėjo girdėti partnerio. Mama tuo ir pasinaudojo, jai ne pirmą kartą tokį triuką iškrėsti.

Ten kažką pasakė, čia užkliudė sužadėtinę, čia sūnų įkalbėjo – taip per mėnesį ji juos ir išskyrė. Paskutinis taškas buvo, kai ji broliui įkalė, kad jei jie taip dažnai pykstasi, tai ir tuoktis dar per anksti. Jis šią mintį perdavė savo draugei, o ji padarė natūralų žingsnį – pasiuntė Vytą kartu su mama toli ir visiems laikams.

Mama triumfavo – apsaugojo sūnelį nuo tokios abejotinos damos.

– Ji nebuvo jo verta. Už sielos nieko nėra, pati iš savęs nieko nereiškia. O kur jie po vestuvių būtų išėję? Pas mane būtų atėję? Jau dėkui, man čia svetima mergina nereikalinga! Į nuomą būtų išėję? Taip ir būčiau paleidusi sūnų, žinoma!

Kuo čia džiaugtis. Po to, kai Vytui žlugo vestuvės, jis pradėjo gerti. Na, dieną būtų gėręs, dvi dienas. Tačiau greitai jau bus mėnuo, kai brolis įniko į alkoholį. Kol kas į darbą eina, organizmas jaunas, susitvarko, bet tai jau labai nerimą keliantis ženklas, nes mūsų tėtis buvo labai linkęs į alkoholį.

Bet mama, atrodo, problemos nemato. Sako, pagers ir liausis. Tikrai, ko čia jaudintis, kad sūnus degraduoja, svarbiausia, kad nesusituokė.