Sulaukusi 60 metų, nusprendžiau pradėti naują gyvenimą ir pabėgti su savo jaunystės meile
Sulaukusi šešiasdešimties, po ilgų dešimtmečių kruopščiai suplanuoto gyvenimo, priėmiau ryžtingiausią sprendimą savo gyvenime. Nusprendžiau pradėti viską iš naujo – palikti šeimą, kad būčiau su žmogumi, kuris prieš daugelį metų buvo mano pirmoji meilė.
Sėdėdama mūsų svetainės fotelyje, laikiau seną nespalvotą nuotrauką, kur mes su Linu linksmai šypsomės, sustirę nuo šalčio, bet laimingi, stovime priešais žiemišką parką. Pro lango stiklą matėsi auksiniai rudens lapai, primindami apie neišvengiamus pokyčius.
Mes su vyru jau seniai gyvenome kaip kaimynai po vienu stogu. Vaikai užaugo, turi savo gyvenimą. Man atrodė, kad tyliai dingus galėčiau išvengti dramos ir išsaugoti jų ramybę. Kita vertus, sąžiningumas visada buvo mūsų santykių pagrindas.
„Mama, ar viskas gerai?“ – duryse pasirodė mano dukra Rūta, nustebusi žiūrėdama į mane. „Rūta, man reikia su tavimi pasikalbėti… Tai svarbu“, – pradėjau, stengdamasi nuslėpti balsą drebulį.
Mes atsisėdome viena prieš kitą. Papasakojau jai viską: apie susitikimą su Linu po tiek metų, apie mūsų jausmus, kurie iki šiol neblėso, ir apie savo sprendimą pradėti naują gyvenimą.
„Mama, negaliu sakyti, kad visiškai tave suprantu… Bet matau, kaip pasikeitei pastaraisiais mėnesiais. Vėl pradėjai džiaugtis gyvenimu“, – tyliai pasakė ji, paimdama mano rankas į savąsias.
Kitas žingsnis buvo pats sunkiausias – pokalbis su vyru. Aš papasakojau jam viską, žiūrėdama jam į akis. Jo pirmoji reakcija buvo tyla.
Tada, sunkiai rinkdamas žodžius, jis pasakė, kad visada bus dėkingas už kartu praleistus metus ir palinkėjo man laimės.
Išeidama iš namų su lagaminu rankoje, atsigręžiau į savo buvusį namą. Paskutinį kartą. Naujas gyvenimas nežadėjo būti lengvas, bet mano širdis jau seniai apsisprendė už mane.
