Dukra negali išeiti į motinystės atostogas, nes žentas jau beveik pusę metų sėdi be darbo. O ką jūs apie tai manote?

Dukrai jau visai netrukus gimdyti, o ji vis dar negali išeiti į motinystės atostogas, nors seniai laikas. Negali, nes mūsų žentas jau pusę metų be darbo.

Sako, kad ieško naujos vietos, bet kaip reikia ieškoti, kad per pusę metų niekur neįsidarbintų? O dukra, iš paskutiniųjų, eina į darbą, nes reikia kažkaip išlaikyti šeimą – daugiau nėra kam.

Susituokė prieš penkerius metus, nieko neklausė, tiesiog pastatė mus prieš faktą. Su žentu susipažinau likus trims dienoms iki vestuvių. Įspūdžio jis man nepadarė. Ir buvo per vėlu reikšti savo nuomonę – vestuvės suplanuotos, viskas paruošta.

Iš pradžių gyveno nuomojamame bute, o vėliau pasiėmė būsto paskolą.

Viskas atrodė gerai. Mokesčius mokėjo, pamažu kūrėsi savo bute, gyveno sau. Nors, žinoma, reikėjo daugelio dalykų atsisakyti, kad išgyventų su paskola. Tačiau dukra mane nuolat ramino, sakydama, kad taip visi gyvena.

Aš labiau nerimavau, kaip ji gimdys vaikus su tokia paskola. Žentui aš neturėjau jokios vilties, ir, kaip pasirodė, buvau visiškai teisi. Kai dukra pranešė, kad laukiasi, žentas sugebėjo prarasti darbą.

Buvau priblokšta – jie turi paskolą, reikia iš kažko gyventi, dukra nėščia, o žentas ramiai praneša, kad liko be darbo. Sako, kad ras dar. Ramus, lyg šeimos problemos jo visai neliečia.

Tu viską dramatizuoji, – mane priekaištavo dukra. – Man iki motinystės atostogų dar dirbti ir dirbti, todėl kol kas pinigų bus, nemirsim. Ir tada vyras susiras darbą. Todėl nesijaudink per anksti. Mes susitvarkysim.

Senos pasakos, kaip sakoma, bet kažkaip sunku tuo patikėti. Visą nėštumą vežiau dukrai vitaminus, produktus, įvairius vaistus, kuriuos jai išrašydavo.

Nes žinojau, kad jie patys galbūt neturės pinigų visam tam. Dukros atlyginimas beveik visas eidavo komunaliniams ir paskolos įmokoms, maistui likdavo tik trupiniai. O nėščia būdama ji turėjo gerai maitintis.

Žentas, vis dėlto, ir toliau gulėjo namuose, nors dukra tikino, kad jis vaikšto į pokalbius ir ieško darbo. Klausiau šitos pasakos pusę metų. Ir niekas nesikeitė – vis ieško, bet neranda. Bet man atrodo, kad tai kažkokia nesąmonė. Kaip gali jaunas sveikas vyras per šešis mėnesius nerasti jokio darbo?

Juk iš jo nereikalaujama kosminių sumų, bet bent kažką namo parsinešti galėtų.

Dabar dukrai jau netrukus laikas gimdyti, o ji vis dar eina į darbą. Jau viršininkai į ją keistai žiūri ir prašo išeiti į motinystės atostogas, kad tik ji darbo vietoje negimdytų, bet ji negali. Jei dabar išeitų į atostogas, neturėtų už ką mokėti paskolos.

Šiuo metu apie tai nekalbu, nors man tai labai sunku. Nekalbu, nes nenoriu dar labiau nervinti dukros, juk ji pati ne kvaila, viską mato. Bet kai ji pagimdys, rimtai su ja pasikalbėsiu. Vyras šeimoje turi būti atrama, o ne balastas, kuris tempia žemyn. Kam jai toks vyras, nesuprantu.

O ką jūs apie tai manote?