Kai buvau reikalinga, nuolat girdėjau: „Mama, kada atvyksi?“, o dabar – „Kodėl kišatės į mūsų gyvenimą?
Man skaudu. Kai buvau reikalinga, marti su manimi buvo maloni ir dėkinga. Ji dažnai skambindavo: „Mama, kada atvyksi?“ Bet dabar, kai tapau nereikalinga, girdžiu visai kitus žodžius: „Kodėl kišatės į mūsų gyvenimą?“
Mano sūnus Domantas vedė prieš aštuonerius metus. Vestuvių proga mes su vyru padovanojome jam ir jo žmonai butą. Tai buvo mano mamos butas, kurį mes suremontavome ir apstatėme baldais.
Iš pradžių mūsų santykiai su marčia buvo geri. Gerbėme vienas kitą, sveikinome su šventėmis, dalinomės dovanomis. Aš stengiausi nesikišti į jaunavedžių gyvenimą, juk mes su vyru dar dirbome.
Be to, puikiai prisimenu savo anytą, kuri nuolat kišosi į mūsų gyvenimą. Nenorėjau tapti tokia kaip ji. Nemaniau, kad turiu mokyti marti tvarkyti namus — gyvenimas išmokys, o internete dabar galima rasti atsakymą į bet kokį klausimą. Jei mano sūnus gyvena su ja, vadinasi, jam viskas tinka.
Praėjus metams po jų vestuvių, sužinojome, kad netrukus tapsime seneliais. Tai buvo džiugi žinia! Aš pažadėjau, kad jie visada gali tikėtis mano pagalbos. Marti buvo dėkinga.
Nuo pat pirmųjų dienų jauna mama jautė, kad jai reikia paramos. Jos mama negalėjo atvykti dėl darbo ir didelio atstumo, todėl po išrašymo iš ligoninės aš beveik persikrausčiau pas juos, grįždama namo tik nakvoti.
Marti bijojo net prisiliesti prie kūdikio:
– Jis toks mažytis, o jei netyčia jam pakenksiu? – verkė ji.
Man teko ją daug ko mokyti, o kartais viską daryti pačiai. Pirmuosius penkis mėnesius vien tik aš maudžiau anūką, kol marti stovėdavo šalia ir stebėdavo. Aš buvau pasiekiama visą parą. Ji galėjo paskambinti vidurnaktį, jei kūdikis verkė ar jai atrodė, kad kažkas negerai.
Nors man buvo nelengva, kantriai aiškinau, rodžiau ir palaikiau. Pamažu marti išmoko daug dalykų ir pradėjo tvarkytis pati. Tačiau ji vis dar dažnai skambindavo ir sakydavo: „Mama, kada atvyksi?“
Kai anūkas pradėjo lankyti darželį, aš sutikau jį prižiūrėti, kai jis sirgdavo. Jaunai šeimai reikėjo uždirbti pinigų. Aš siuvau kostiumus jo pasirodymams, filmuodavau jo pasirodymus, kad parodyčiau tėvams, ir lydėdavau į gydytojų vizitus.
Galima sakyti, kad anūką užauginau aš. Visada buvau šalia, pasirengusi padėti. Po vyro mirties prieš trejus metus anūkas buvo vienintelis džiaugsmas, padėjęs man išvengti nevilties.
Mano sūnus patikino, kad esu visuomet laukiama jo namuose. Tai suteikė man ramybės. Tačiau viskas pasikeitė, kai anūkas pradėjo lankyti mokyklą. Marčios mama persikraustė arčiau jų, ir mano pagalba tapo nereikalinga.
Tada pagalbos prireikė man. Sugedo kranas, telefonas pradėjo perkaisti ir išsijungti. Aš paskambinau sūnui arba marčiai, tikėdamasi jų pagalbos.
Tačiau sūnus buvo užimtas darbe, nes jie taupė pradiniam įnašui naujam trijų kambarių butui. Kai jam paskambindavau, jis pažadėdavo atvykti savaitgalį, bet vis nesurasdavo laiko.
Marčia buvo nepatenkinta:
– Kodėl jūs mus vis trikdote? Kraną taiso santechnikas, su telefonu eikite į servisą. Kodėl skambinate mums? Mes ir taip turime mažai laiko vienas kitam, o jūs kišatės į mūsų gyvenimą!
Tai mane įskaudino. Kai jai reikėjo pagalbos, aš buvau pasirengusi padėti net vidury nakties. O dabar man liepia skambinti santechnikui ir eiti į taisyklą.
Aš beveik nebematau savo anūko. Dabar juo rūpinasi marčios mama, o sūnus, atrodo, visai apie mane pamiršo.
Aš nusprendžiau daugiau nepriminti apie save. Jei jie prisimins – gerai, jei ne – tokia mano lemtis. Aš nesigailiu, kad padėjau marčiai ir anūkui. Net jei galėčiau atsukti laiką atgal, padaryčiau tą patį. Tebūnie tai liks jų sąžinei. Nenoriu jiems savęs primesti.
